2022 m. Varsėdžiai – Ventės ragas – Laukuva

Sambūris „Kelionės mediniais tekiniais“  2022 metais, nuo gegužės 27-osios iki birželio 4-osios, keliavo žemaitukais kinkytais vežimais „Varsėdžiai–Ventės ragas–Laukuva“.

Gegužės 27 dieną Varsėdžių kaime (Šilalės raj.), savo gimtinėje, gyvenantis važnyčiotojas Marius Kleišmantas ir jo žirgas Kantas sulaukė būsimų bendrakeleivių – iš Laukuvos Vaidoto Digaičio, atsivežusio žirgelius Žvelsą, Perkūną ir Ceklį, Adrijos Antanaitytės iš Vilniaus ir Sandros Jurkšaitytės iš Mažeikių, Laimos ir Gintauto Kasperavičių iš Kulių (Plungės raj.). Trims kinkiniams išvykus iš Varsėdžių, kelionė prasidėjo su išbandymais – Gintauto vežimui lūžo iena. Bendromis jėgomis ją sutaisę, keliauninkai turėjo įveikti nuo lietaus įmirkusias įkalnes, leistis stačiomis nuokalnėmis. Važiuojant iki Kaltinėnų, stiprokai lijo. Kaltinėnuose, iš savo namų kiemo, prisijungė Remigijus Žiauberis su pakinkytu žirgeliu Ūdriu. Pirmos dienos vakare keturi kinkiniai pasiekė Laukuvą, kur keliauninkai apsistojo pas Vaidotą.     

Antrąją kelionės dieną buvo liūdna staigmena. Vakarykščiai pūtęs stiprus, šaltas vėjas ir merkęs lietus padarė savo. Susirgo ir išvažiavo namo Adrija.

Vingiuotu keleliu ir visai bekele, per pievas, vakare keliauninkai pasiekė Giliogirio dvarą. Čia mus priglaudė šio dvaro paskutinio savininko giminės palikuonis, dvaro atkūrėjas Saulius Kaveckas.

Svečius su muzika ir daina pasitiko Akvilė Grikšaitė ir Neringa Račkauskaitė. Keliauninkai sušilo prie židinio, pavakarieniavo, susipažino su dvaru ir įsitaisė nakvynei.  

Kitą dieną, atsisveikinus su Giliogiriu, vežimai pasuko į sekmadieninį Rietavo turgų. Ankstus rytas, truputį lašnojo lietus. Štai ir turgus. Kinkinių gurguolė įsiliejo į automobilių srautą. Žmones stebino lyg iš praeities atsiradę seni vežimai,  gyvi žirgai, armonikos muzika, pirmojo kinkinio skalambinamas varpas.

Apsistoję turguje, keliauninkai iškinkė žirgelius, prekiavo pintais krepšiais, kepė čirvinius blynus, prie turgaus vežimų dalinosi mintimis pokalbiuose su praeiviais. Nuotaiką ypatingai kėlė keliautojų pagalbininkų Stasio Grikšo ir jo anūkės Akvilės armonika grojamos melodijos. Senelio ir anūkės muzika pagyvino ir sujungė buvusius turguje.

Pradėjus žmonėms skirstytis, vėl buvo pakinkyti žirgai ir ratai išdardėjo toliau, nes laukė kelias iki Kulių. Atvykus į šį miestelį, kelionės dalyviams Kulių krašto muziejaus atkūrėjas Andrius Petraitis aprodė ekspoziciją ir parką. Nakvynei keliauninkai apsistojo Laimos Kasperavičienės namuose.  

Ketvirtosios kelionės dienos ankstų rytą kinkinių gurguolė iš Kulių išvažiavo link Priekulės. Pakeliui stabtelėjo prie žirgininko Antano Jaso sodybos vartų, kur keliauninkai sutiko ir patį šeimininką. Pasidalinta mintimis apie žirgus ir bites, o galiausiai gaspadorius visus pavaišino savo kopinėtu medumi. Vakare kelionės dalyvius Priekulės „Vingio“ parke pasveikino seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė. Paskui teko greitai ruoštis vakarienei prie laužo ir uždangą gultams nuo lietaus. Nakvota po atviru dangumi. Kelionės ypatybė – jos metu bent vieną kartą miegoti, kelionės vadovo Vaidoto žodžiais, „(po) tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“.

Paskutinės gegužės dienos rytas po lietingos nakties išaušo saulėtas. Papusryčiavę keliauninkai pajudėjo link Ventės rago, tik viena bendrakeleive mažiau – Sandra paliko draugiją, nes turėjo sugrįžti į darbą. Sunku išsiskirti, jau buvo pripratę… Penktoji diena atnešė džiugią staigmeną: kelionės dalyvius prie Kuršių marių įamžino fotografė Jovita Trijonytė.

Ji, būdama dar moksleivė, jodinėjo Laukuvoje, Vaidoto žirgyne. Buvo ką prisiminti. Vėliau keliauninkai apžiūrėjo Ventės rago ornitologinės stoties paukščių migracijos ekspoziciją ir galiausiai, persirengę ir pasipuošę, klausydamiesi akordeono muzikos, vakarieniavo „Ventragio“ restorane.

Nakvynė ,,Ventainės” viešbutyje.

Šeštąją kelionės dieną, pabudę po praėjusio vakaro įspūdžių, keliauninkai skubėjo slėptis nuo lietaus į Bliūdsukius (Šilutės raj.). Nors lietus pavijo, bet pavyko pasiekti tikslą, o sodybos šeimininkas Vytautas Tamošauskas jau laukė su vakariene, iškūrenta pirtimi ir kubilu.

Kitą rytą, padėkojus gaspadoriui, keliauta toliau. Buvo galvota nakvoti pas Vaidoto brolį Artūrą Digaitį, bet nerimą kėlė brasta per Jūros upę ties Pajūriu. Daug lijo paskutinėmis dienomis, o Jūra greitai tvinsta. Tiltas ties Pajūriu buvo nugriautas, statė naują. Nutarta važiuoti iš karto į kitos nakvynės vietą, pas bitininką Joną Rabačių, gyvenantį Kreivių kaime, ant Akmenos kranto. Kėlimasis per upę tapo išbandymu žirgams bei pamoka mažiau patyrusiems dalyviams. Vanduo sėmė žirgų nugaras, vežimų jau beveik nesimatė. Dalis mantos nuplaukė „žemyn upe“. Įveikus nuostabią brastą, išsipylus vandenį iš chrominių batų,  važiuota toliau ir pasiektas „Lakštingalų slėnis“, esantis Pagramančio regioniniame parke (Šilalės ir Tauragės raj.). Besileidžiant nuokalne į slėnį, teko prilaikyti vežimus senoviniu būdu.  Tačiau, šis išbandymas nebuvo paskutinis. Laukė Akmena. Ir vėl brasta. Ir vėl pakilęs po lietaus vanduo. Tik čia upė ne tokia plati, ne tokia kaip Jūra. Kinkiniai persikėlė laimingai, bet teko vėl kažko netekti. Vieniems  pasroviui nuplaukė kibiras, kitiems – žirgų šukavimo šepečiai, sušlapo daiktai, kurie dar buvo išsaugoti  sausi keliantis per pirmąją brastą, per Jūrą….

Bet jau laukė atokvėpis Jono ir Dalios Rabačių sodyboje Kreiviuose (Tauragės raj.). Joje keliauninkai  buvo pavalgydinti ir pavaišinti bitininko J. Rabačiaus bitučių suneštomis gėrybėmis, sušildyti ir išsidžiovinti rūbai, manta. 

Aštuntąją kelionės dieną, prieš išvažiuojant į Varsėdžius, sodybos šeimininkai svečiams aprodė „Lakštingalų slėnio“ apylinkes. Keliauninkai pabuvojo prie ąžuolo ir ugnies, ragavo Jono sukto medaus, klausėsi įdomių pasakojimų apie bites, žirgus ir žmones ir atsisveikinę patraukė pirmyn, į Varsėdžius. Vežimų gurguolė sugrįžo pas Marių ir Vitaliją Kleišmantus, iš kur ir pradėjo kelionę. Čia laukė taip pat dosni vakarienė, jauki žvakės liepsna ant stalo…

Atsipūtus po dienos vyksmo, Marius draugams parodė Vedrių ir Kazokų piliakalnius, jų apylinkes.

Išaušo birželio 4-osios, devintosios dienos, paskutinės šių metų kelionėje, rytas. Mariui su šeima  išlydėjus iš sodybos svečius, keliauta toliau. Jausmas – lyg ir vėl ta pačia kryptimi, bet ne tuo pačiu keliu….. Pakeliui link Laukuvos, į Kaltinėnų pusę, į namus pasuko Remigijus. Į Laukuvą sugrįžo du kinkiniai. Susitvarkius mantą, keliauninkų laukė atokvėpis ir kelionės aptarimas Vaidoto namuose. Prie šventinio stalo pasidalinta mintimis apie patirtis, aptartos ateities galimybės. Pasibuvimą, kaip ir kelionės metu, lydėjo bendra daina.   

Kelionės ilgametė perdava – keliauti per Lietuvą – pratęsta ir šiais metais. Galbūt sambūriui bent dalele pavyko pajusti, kitados čia kitokį gyvenimą gyvenusių žmonių.

Kiekvienai kelionei dalyviai ruošiasi, jos metu vyksta betarpiškas žirgų ir žmonių bendravimas, susiklausymas. Sunku aprašyti tai, ką galima patirti. Tad, jeigu norėtumėte, sambūris kviečia keliauti drauge!

Bus papildyta.