Maniežas

Maniežai Lietuvoje pasirodė XX a. pradžioje. Tai arklio sukamas mechaninis įrenginys, kurio pagalba minami linai, malami grūdai. Tarpukario Lietuvoje tai buvo brangus įrenginys, ne visi ūkininkai galėjo jį įsigyti. Prasidėjus vežimams į Sibirą, maniežo ir kuliamosios turėjimas kai kuriems ūkininkams tapo priežastimi tremčiai.

Po Antrojo pasaulinio karo maniežai dar buvo naudojami kai kuriuose kolūkiuose javų kūlimui. Muziejuje esantis maniežas yra atvežtas Rimokų (Vilkaviškio r.) bandymų stoties mokslinio bendradarbio, vieno iš Muziejaus tarybos narių Modesto Vizgirdos iniciatyva.

Tokio tipo maniežai yra būdingi Suvalkijai ir vadinami „šopomis“. Valktų pagrindas yra špižiaus liejiniai, vežti iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos gamyklų. Medinių dišlių galuose kinkomi arkliai. Jie, eidami ratu, suka dišlius, o krumpliaračių ir veleno pagalba yra sukamos prie dišlių prijungtos arklinės girnos, kuliamosios, linabrukės ar linaminės. Muziejuje esantis maniežas prijungtas prie girnų.