Etiologinės ir mitologines sakmės

Arklio kilmė

Pačioje pradžioje svieto, kada arklių nebuvę, tai Adomas ir Jieva, susikibę abudu prie vienų ekėčių, savim traukdami laukus ekėję ir taip sunkiai dirbę, kad net putos dribusios. Tai ir Ponas Dievas, vaikščiodamas po svietą asaboj senelio ir ubago, priėjęs prie Adomo ir Jievos ir liepęs Adomui pasižiūrėti, kas ant ekėčių yra. Šis kai pasižiūrėjęs, pamatęs bjaurų žaltį, begulintį dėl sunkumo ant ekėčių. Senelis sakąs: „Čiupk jį ir perplėšk“. Adomas žaltį kaip perplėšęs, tuoj iš vienos pusės atsiradęs arklys, o iš antros – kumelė. Tai senelis pasakęs: „Imk tu, Adomai (žmogau), tuos geruosius gyvulius, pakinkyk į ekėčias ir ekėk su jais, ir valdyk anuos!“ Taip nuo to karto pradėjo verstis arkliai. Ale pradžia jų parein nuo pekliško žalčio. LTR 1208B (1205)

Arklys ir žmogus

Kai Dievas sutvėrė svietą, visus gyvulius ir žmogų, tada Dievas arkliui pasakė: „Tu dabar nuo šios dienos turi klausyti šito sutvėrimo“ – rodydamas arkliui žmogų. „Tokio mažiuko ir nedrūto, tai tik aš jo neklausysiu“, – atsakė arklys. Tada Dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas arklio vėl klausia: „O dabar šito ar klausysi?“ – rodydamas (tą patį) žmogų. „Šito tai klausysiu“, – atsakė arklys. Kada arklys apsisuko, tai jam pasirodė, kad žmogus (yra) toks tai milžinas, labai drūtas. Ir dabar nuo to sykio arkliui rodosi, kad žmogus labai galingas, užtai jis jo klauso. Bet kai arklys stimpa, tada jis pamato, koks žmogus (yra) silpnas. „Ščėstis tavo, kad aš pirma nežinojau tavo sylos, būčiau tavęs neklausęs“, – sako arklys stipdamas. Kai stimpa arklys, o žmogus prieina, tada jis nori atkeršyti žmogui: griežia dantimis, kojomis spardo, žemes kasa ir t.t. LTR 98 (42)

Arklio žemospirgiai

Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam Dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sutvėrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokti, kaip supančiuotas. Tokį Adomui ir atidavė. Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir ateina Dievas. „O ką, ar geras gyvulys, katrą aš tau daviau ?” Adomas atsakė: „Geras Pon Dieve, tik kad prastai eina”. Dievas išsiėmė iš kišenės peiliuką, kojų suaugas papjovė, ir arklys pradėjo gerai vaikščioti. Padavęs tokį arklį Adomui, Dievas pasakė: „Kai paleisi iš žuobrio, supančiok, kad nepabėgtų”. Nuo to sykio pradėjo arklį pančiot. Tose vietose, kur buvo kojų susegimai, yra ir dabar kauliniai znokai tarpkojėse, vadinami žemospirgiai. LMD I 315 (3)

Atgijusi kumelė

Pas vieną gaspadorių padvėsė kumelė, tai ištąsė ją už kluono, nulupė skūrą ir paliko. Tada naktį tų namų gaspadorius, – ir kitą vyrą paėmė, – ir abu nuėjo kluonan su strielba. Pro langelį daboja ir laukia, maž ateis vilkas prie padlos, tai jį nušaus. Prabuvo anie pernakt ir nieko nesulaukė. Ant kitos nakties gaspadorius vienas nuėjo kluonan laukt vilko. Nuėjo, pro langelį daboja ir pamatė, kad ta kumelė kelias. Kelias, kelias, pasikėlė ir eina. Buvo pakaustyta, tai taip: kaukšt, kaukšt ir eina. Aplink kluoną apėjo ir kluonan, ir į jį. Anas nusigando ir užlipo ant jaujos, ir kumelė paskui jį užšoko net ant jaujos. Anas šoko ant pado nuo jaujos, ir kumelė ant pado paskui jį nušoko prie pat kojų. Tada anas bėgt namo. Kai atbėgo namo, tai tik tris adynas pagyveno ir numirė, nes buvo labai persigandęs ir susitrenkė šokdams. LTR 1788 (56)

Raudonas arklys

Mano senelis pasakojo. Ten koks ežeriukas buvo. Jis ieškojo karvės. Tik išlėkė iš ežeriuko arklys raudonas kaip žarija. Ir žmogus joja. Jis išsigando ir pasislėpė už pušelės. Tas arklys tik laksto, tik prunkščia aplink pušelę. Paskui ežeran davės ir prapuolė.
Kitą kartą ir vėl šitas arklys išplaukė. Nė vienas matė. Senelis sako, kad aš būčiau buvęs protingas, kokia lazda sušėręs, – ir būtų tas arklys subyrėjęs. Ir turėčiau krūvą pinigų. LTR 3718 (145)

Kodėl arklys vis alkanas, o jautis sotus

Vieną kartą ėjo per pasaulį žmogus. Jis beeidamas priėjo upę. Palei upę buvo didelės ganyklos ir ganyklose buvo labai daug žolės. Toje ganykloje ganėsi arklys. Žmogus prašo arklį, kad pervežtų jį per upę. Arklys atsakė: „Aš neturiu laiko – mane paleido valandėlei pasiganyti”. Žmogus sako: „Prisivalgysi per tą paskirtą laiką“. Eina žmogus toliau ir pamato besiganantį jautį. Prašo, kad jį perkeltų per upę. Jautis atsakė: „Aš esu trumpam laikui paleistas pasiganyti, bet aš tave perkelsiu per upę“. Jautis ir perkėlė žmogų per upę. Sugrįžęs prisiganė per tą laiką. Tas žmogus buvo Dievas. Ir įsakė arkliui: „Tu visą laiką ėsi ir niekados neprisiėsi”. O jaučiui pasakė: „Tu per trumpą laiką prisiėsi”. Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda.