Audimas

Su šiuo amatu taip pat galite susipažinti užsisakę edukacinę programą „Pinkit auskit, mano rankos!“.

Audimas – audinio gaminimas iš siūlų audimo staklėmis tam tikra tvarka supinant dvi statmenas siūlų sistemas – išilginę (metmenis) ir skersinę (ataudus). Audinio savybes, išvaizdą ir raštą (naudojant ir skirtingų spalvų siūlus) lemia siūlų supynimo tvarka, arba pynimas.
Austi pradėta neolite iš gyvulinės (vilna), gyvūninės (šilkas) kilmės ir įvairių augalinių pluoštų. Pirmieji audimo įrankiai buvo lentelės su dviem skylutėmis, vėliau keturiomis ar šešiomis. Jas persukant susidaro žiotys, pro kurias peršaunami siūlai. Toks audimas vadinamas vytiniu, juo iki XIX a. taip buvo audžiamos įvairių spalvų ir sudėtingų raštų siauros juostos.

Bronzos amžiuje Vidurio Europoje austa vertikaliosiomis staklėmis, kurių apmatai buvo įtempiami moliniais (kartais ir akmeniniais) pasvarais. VI a. atsirado audimo manufaktūrų, XVI a.- XVIII a. jos paplito ir Europoje. 1785 m. išradus mechanines audimo stakles, namudinį ir amatininkiškąjį audimą pradėjo stelbti tekstilės pramonė.

Nuo seno audžia ir moterys, ir vyrai. Agrarinėse bendruomenėse dažniausiai audė moterys, miestuose – vyrai. Vieni garsiausių yra Azijos kilimų bei Europos gobelenų meistrai. Vyrai daugiausia audė pardavimui, moterys – namų reikmėms.

Lietuvoje nuo seno austi balti ir spalvoti audiniai. II a.- IV a. kapinynuose randama kanapinių, lininių ir vilnonių audinių, austų dvinytai bei trinytai, nuo IX a.- XII a. ir keturnytai, liekanų. Iš pradžių austa vertikaliosiomis, nuo XIII a. – horizontaliosiomis staklėmis. XIX a. – XX a. viduryje austa pusės rėmo ar pilno rėmo mechaninėmis audimo staklėmis.

Nuotraukų galerija [..]