Kalvė

Kalbant apie arklį, negalima pamiršti trijų amatų: račiaus, gamindavusio ratus, „rimoriaus“ (odininko), siuvusio pakinktus, ir kalvio, kausčiusio arklius, dirbusio pasagas, ratus, vežimus, važius, žemdirbystės įrankius (noragus, šakes, kauptukus), metalines vežimų dalis.

Lietuvoje arklius kaustyti pradėta XVI a. Kalvės tradiciškai stovėdavo kelių sankirtose, ant kalvų, kaimų pakraščiuose, – nuošaliau, kad nuo žiežirbų neužsidegtų kiti trobesiai. Jos turėjo ne tik ūkinės, bet ir visuomeninės reikšmės: į kalvę paprastai vykdavo pats šeimininkas, ten sutikdavo kaimynus, visi pasidalindavo įvairiausiomis žiniomis ir patirtimi.

Geras šeimininkas arklį stengdavosi laikyti visada tvarkingai pakaustytą – kad akmenys nedurtų, kad ant ledo nepaslystų. Pasagą kalvis gamindavo iš žaizdre įkaitinto metalo. Kad ugnis būtų karštesnė, pūsdavo dumplėmis – tai buvo pameistrio („gizelio“) pareiga. Pati pasaga „gimdavo“ ant priekalo. Stiprus kalvis tokį priekalą galėjo laisvai pakelti viena ranka ir pasistatyti ant peties – taip išlavinti buvo jo raumenys. Kiekviena pasaga buvo kaldinama pagal kanopos dydį, prie kanopos ją prikaldavo uknoliais (mažą pasagą 6-7, didelę 8-10). Kanopa yra iš suragėjusios medžiagos, todėl arkliui neskaudėdavo.

Muziejaus kalvėje kaip tik galima pamatyti įvairiausius kalvio įrankius: geležines žnyples geležiai iš žaizdro išimti, kūjį, plaktuką, kaltelius, kai kuriuos kalvių gaminius. Čia nuolat dirba kalvis, kuris lankytojus supažindina su kalvystės amato paslaptimis, restauruoja vežimus ir padargus, lankytojams pasiūlo patiems pabandyti kalti kūju įkaitintą geležį.

Nuotraukų galerija [..]