2016 m. Rumšiškės – Vilnius

Arklio muziejaus sumanytojas profesorius Petras Vasinauskas keliaudamas per Lietuvą dienoraštyje rašė: „Arkliu važiuoti didžiausias malonumas. Lėtai slenka pro tave tėviškės peizažai, o tu sėdi sau be vargo bričkelėje ant risorų, klausaisi monotoniško, tokio mielo pasagų kaukšėjimo ir nepamatai, kaip pravažiuoji 30 ir 50 kilometrų. Lėtai stebėdamas aplinkos daiktus, pastatus ir visa kita, geriau juos įsidėmi ir kartu pailsi, iš tikro pajunti tai, kas vadinama malonumu.“

Profesoriaus aprašyto malonumo keliauti arkliais pavilioti šeši žemaičiai: Vaidotas Digaitis, Gediminas Digaitis, Marius Kleišmantas, Jadvyga Obrikienė, Greta Šalkauskaitė, Remigijus Žiauberis ir Arklio muziejaus atstovai Mindaugas Karčemarskas ir Vidmantas Banys kovo 2-5 d. su žemaitukų traukiamais vežimais iš Rumšiškių Liaudies buities muziejaus pro Dovainonių, Nemaitonių kaimus, Semeliškių miestelį, Užutrakio dvarą keliavo į Vilnių, į Kaziuko mugę. Žemaičių pristatinėti nereikia – tai gerai žinomi raiteliai, dalyvavę žygiuose prie Juodosios jūros, į Krokuvą, apjoję Baltijos jūrą, praėjusiais metais dalyvavę žygyje aplink Lietuvą. Muziejininkams priklauso kitokie žygiai: žygis vyskupo ir poeto Antano Baranausko keliu iš Anykščių į Vainuto miestelį Žemaitijoje ir žygis su žemaitukais po Aukštaitiją dailininko Šalomo Zelmanavičiaus ir literato Pulgio Andriušio atminimui. Žirgeliai žemaitukai: Ceklis, Žvelsa, Artis, Artistė, Alyva išbandyti ne viename istoriniame žygyje.

Praeitis dabartyje

Kelionės žemaitukų kinkiniais į Kaziuką tikslas – populiarinti žemaitukų veislės žirgelius ir atgaivinti ūkininkų važiavimo į muges tradicijas. XIX a. ir XX a. II p. į Kaziuko mugę suvažiuodavo per dvidešimt tūkstančių ūkininkų, kurie prekiaudavo iš savo vežimų. Į mugę ūkininkai ruošdavosi kelias dienas – sutaisydavo pakinktus, į vežimus sukraudavo ir gerai pritvirtindavo prekes, nes važiuodavo kelias dienas.

Mūsų dienų keliautojai išsiruošė kaip ankščiau, senoviškai. Vežimai – talpios bričkos ir vežėčios su mediniais, geležimi apkaustytais ratais – prikrauti kaimiškų gėrybių, amatininkų dirbinių. Žemaitukai pakinkyti autentiškais pakinktais: suvalkietiškais šorais, žemaitiškais kamuntais su viržiais, aukštaitiškais pavalkais su lanku. Apranga taip pat senoviška: milo burkos, kelnės, kailinės liemenės, kepurės, auliniai batai.

Kelionių į Kaziuką žemaitukų kinkiniais atgaivinimo idėjos autorius V. Digaitis pasakojo, kad keliauti žemaituko traukiama brika verta, nes, lėtai važiuodamas, pamiršti rūpesčius, pailsi. Taip pat norėjosi parodyti, kad mūsų proseneliai buvo atkaklesni, žymiai blogesniais keliais nuvažiuodavę šimtus kilometrų, pasitikėję žemaitukais, vežimais ir daiktais, kad lemtingu momentu nesuges ir nepaves.

Žemaitukai viską gali

Vietoj asfaltuotų kelių su pro šalį lekiančiomis mašinomis keliautojai pasirinko žvyrkelius, duobėtus kaimo keliukus ir dar snieguotus miško kelius. Miegojo ne tik lovose, bet ir ant grindų, žirgyne ant šieno ar vežimuose prie laužo. Ir keliautojai, ir žemaitukai išlaikė visus kelionės išbandymus, žemaitukai traukė vežimus, kur joks visureigis neišvažiuotų. Šeštadienio rytą žemaitukų vilkstinė sėkmingai važiavo per Vilniaus miestą į Kaziuko mugės paradą. Žemaitukų kinkinių medinių ratų bildesys į grindinį simboliškai priminė, kad praeityje panašiai per Kaziuko mugę bildėjo didikų puošnių karietų, prabangių vežikų fajetonų ir tūkstančių kaimo valstiečių vežimų mediniai ratai. Rotušės aikštėje Vilniaus miesto gyventojai ir mugės svečiai galėjo pamatyti Lietuvos istorijos gyvąjį paveldą – gražuolius žemaitukus, pabendrauti su atkakliaisiais keliautojais, įsigyti amatininkų dirbinių ir pasijusti tarsi XIX amžiuje.

Kelionė žemaitukų kinkiniais į Kaziuko mugę pavyko. Dalyviai iš Etninės kultūros globos tarybos ir Vilniaus etninės kultūros centro gavo padėkas už nacionalinės žemaitukų veislės žirgų populiarinimą ir XIX – XX a. pr. prekybos iš žemaitukų kinkinių Vilniaus Kaziuko mugėje atgaivinimą ir pristatymą. Labiausiai keliautojai džiaugėsi, kad išlaikė mediniai vežimų ratai, ir nusprendė, ateityje keliaudami su žemaitukų kinkiniais, medinių ratų neiškeisti į gumines padangas.

Kodėl šiandien reikia keliauti su žemaitukų kinkiniais?

Pirmą naktį keliautojai su žemaitukų kinkiniais nakvynei apsistojo Karūnos sodyboje, kurios šeimininkai – Linas Gudaitis-Rūkas su žmona Neringa prieš keletą metų miesto šurmulį iškeitė į kaimo ramybę. Be profesinės veiklos savo sodyboje ekologiškai ūkininkauja, augina daržoves, paukščius. Pasak Lino, žmogui gyvybiškai svarbu bendrauti ir būti vienybėje su gamta, čia susitvarko vidiniai jausmai, labiau supratę save, galime mylėti ir kitus. Atsidėkodami geriesiems šeimininkams už nuoširdų priėmimą ir skanią vakarienę, keliautojai leido jų vaikams pajodinėti ant žemaitukų. Vaikams taip patiko, kad tėveliai apsisprendė įsigyti žemaituką. Kadaise žemaitukai garsėjo karuose, padėjo užauginti duoną, dabar šie nedideli žirgeliai gali būti geri vaikų draugai ir kaimo sodybos pagalbininkai bei puošmena.

Labai prasmingi Semeliškių bendruomenės pirmininko Antano Bielskio žodžiai, kad mūsų kartai skirta ypatinga misija – parodyti jaunimui, kaip anksčiau gyveno žmonės, kurie mums paliko žemę, gamtą, papročius – išsaugoti gyvą ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.

Nuo kalno atidundantys žemaitukų kinkiniai didelį įspūdį padarė žirgyno „Laimos žirgai“ savininkei ir žirgų trenerei Laimai Martinavičienei: „Jausmas, kuris pakelia iš kasdienės rutinos ir įkvepia jėgų naujiems darbams“. Turizmo ir paslaugų su žirgais sferoje dirbanti L. Martinavičienė patvirtina, kad turistines, pažintines keliones su žemaitukų traukiamomis senosiomis bričkomis ar vežėčiomis gali pamėgti jaunimas, tačiau, norint sėkmingai plėtoti šį verslą, muziejuose reikia atgaivinti ir tradicinius kalvio, račiaus, pakinktų siuvėjo amatus. P. Vasinausko kelionė po Lietuvą su arklio traukiamu vežimu irgi buvo sensacija, o dabar kelionės žemaitukais yra beveik įprastas reiškinys. Lietuviškų žirgų skaičius auga ir teikia vilties, kad senasis kaimas po truputį atgimsta.

Egidijus Musteikis