2015 m. kelionė į Kaziuką

2015 m. kovo mėn. 7-8 d. Tradicinių kinkinių žygio su žemaitukais dalyviai dalyvavo mugės eisenoje ir įsikūrę Rotušės aikštėje, išsikinkę, prekiavo vežimuose atsivežtomis prekėmis.

Kelionės į Kaziuko mugę sumanytojas V. Digaitis kumelaitę Žvelsą pasikinkė prie kurliandskos brikos prekėms vežti su šiaurės žemaičių naudotais pakinktais pavalkais su viržiais. L. Augaičio sartas žemaitukas Klarnetas buvo pakinkytas prie žemaitiško vežimo su puošniais odiniais šorais. Č. Marcinauskas žemaituką Ceklį prie vežimo pasikinkė Vilniaus krašto ir dalies dzūkų pakinktais pavalkais su lanku. Žemaituką Takį Aukštaitijai būdingais pakinktais pavalkais su lanku mes pakinkėme prie Arklio muiejaus vežėčių – Utenos, Anykščių, Molėtų, Ignalinos ir Zarasų rajonuose paplitusio vežimo.

Žemaitukų veislės žirgelių didybės viršūnė – Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Žemaitukai siejasi su LDK pilimis, Lietuvos giriomis, Ukrainos stepėmis. Viduramžiais su žemaitukais buvo keliaujama po visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Žemaitukas paveldėjo ir klajoklio charakterį, tačiau XVIII šimtmetyje kavalerijoje juos pakeitė žymiai aukštesni Vakarų Europoje išauginti žirgai. Žemaitukus daugiausia tada augino kaimo žmonės. Žemaitukai priprato kantriai traukti vežimus, arklus, žagres ir akėčias. Žemaitukas viską gali. Kaziuko mugėje žemaitukai pateisino ir kaimo žmonių lūkesčius. Iš pradžių Arklio muziejaus kinkinio žemaitukas Takis, patekęs tarp mašinų, pradėjo muistytis, tačiau nuokalnėje, gaspadoriui V. Baniui vedant už pavadžio, o gaspadinei N. Kačkuvienei vežėčiose laikant vadeles, nusiramino ir Gedimino prospektu pro Katedrą sėkmingai važiuotojus pristatė į Rotušės aikštę. Viskas baigėsi sėkmingai, nes žemaitukas, gaspadorius ir gaspadinė jautė vienas kitą.

Nors ir tarp mašinų ar žmonių spustyje, žemaitukų kinkinius pastebėjo visi. Važiuojant pro amatininkus jų veidai visada pasipuošdavo džiaugsmo šypsenomis. Gyvi žirgeliai buvo tikras džiaugsmas vaikams ir įdomiaisia šventės atrakcija. Žemaitukai gražūs, bet įdomus ir vežimų turinys. Visi keliautojai atsivežė įvairiausių prekių: krepšių, šluotų, lėlių. Kartu su keliauninkais atvažiavo žolininkė Jadvyga iš Bijotų. Buvo galima pamatyti lietuviškas žąsis, skaliką ir net kumeliuką. Į Kaziuko mugę gaspadinė, duonos kepėja N. Kačkuvienė pasiėmė savo pačios keptos duonos. Arklio muziejaus vežėčiose tilpo daug ir kitų amatininkų dirbinių: vadelės, gūnios, molinukai, šaukštai. inkilai, duonkubiliai, kinkymo lankai ir degutas. O kokia mugė be muzikos ir šokių. Užsukus į vežimų kiemelį buvo galima paklausyti Česlovo ir Liudo griežiamų armonikų garsų, pašokti, paglostyti žemaitukus ir nors trumpam pasijausti sugrįžus į XIX amžių. Per visas Kaziuko dienas tradiciniais kinkiniais, žemaitukais pasidžiaugė tūkstančiai Vilniaus miesto gyventojų ir svečių. Arklio muziejaus kinkiniu rūpinęsis vedėjas Mindaugas Karčemarskas patvirtino, kad V. Digaičio ir jo bendraminčių dėka atgimusį seną paprotį važiuoti į mugę žirgeliais, pasikinkius juos tradiciniais lietuviškais pakinktais, reikia ir ateityje puoselėti. Profesorius Libertas Klimka, apžiūrėjęs kinkinius, šypsojosi: „Širdis džiaugiasi, kad žemaitukai sugrįžo į Kaziuką“.

Egidijus Musteikis