P. Vasinauskas apie A. Puodžiuką

Elmininkai yra mano kelio galas. Man gerai žinoma, kur kabo Puodžiukų buto durų raktas, kur padėta jų duona ar kitas koks kąsnelis, nes kartais numalšinu alkį pats vienas, be šeimininkų. Ir žemė, ir žmonės Elmininkuose man geriau pažįstami, negu kitose stotyse. Na ir gražumas to krašto! Jau apie dešimtį metų čia dirba ir ganosi mano Bėris, kuriuo 1975 m. keliavau po Lietuvą, ir dabar, atvažiavęs į Elmininkus, pasikinkau ir pavažinėju. Atvežu jam lauktuvių – kelis gabalėlius cukraus, jis, išgirdęs mano balsą, pasveikina žemu ho-ho-ho.

Stebėti A. Puodžiuko vadovavimo meną man buvo pačios geriausios sąlygos.

Žymūs žmonės paprastai kuklūs, A. Puodžiukas – pats kukliausias. Kai susirenka didesnis būrys, jis niekada nelenda į priekį. Peržiūrėjau jo albumuose daugybę grupinių nuotraukų, beveik visose jis stovi paskutinėje eilėje.

Prisimenu tuos laikus, kai savo dienoraščiuose entuziastingai gvildenau valdymo klausimus (tada vietoje termino „valdymas“ vartojau „administravimas“). Tada net išdrįsdavau skelbti tokią formulę:

svarstyti – demokratiškai,

valdyti – diktatoriškai,

reikalauti – primygtinai.

A. Puodžiukas, atrodo, niekad netaikė šios formulės. Nei tada, kai 1950 m., neseniai baigęs ŽŪA, perėmė valdyti akmenuotą, kiaurais buvusio dvarelio stogais nedidelę bandymų stotelę, kurią vis aplankydavo „svečiai“ iš miško ir išsivesdavo arklius, nei tada, kai jam nedavė ramiai dirbti tai vienas, tai kitas skundikas, prigalvodavęs „uodegų“ jo praeičiai bei kilmei, pagaliau nei tada, kai jis pradėjo valdyti 7000 ha didumo objektą, kuriame buvo sėkmingai plėtojamas bulvių tyrimas, rašomi moksliniai darbai.

A. Puodžiukas visada su šypsenėle ramiame veide, rodos, gimęs dirbti kokioje ramioje laboratorijoje, juo labiau, kad ŽŪA baigimo diplome vieni penketai.

Aš, tiesa, kartodavau: valdyti diktatoriškai, reikalauti primygtinai. Tačiau tai buvo seniau. Dabar reikia kitokio valdymo būdo. A. Puodžiukas ir yra tas naujasis vadovo tipas. Valdyti humaniškai daug kas norėtų, deja, šitas geras noras daugeliui baigiasi nesėkmingai.

A. Puodžiukas sugeba viską iki smulkmenų numatyti, suplanuoti, deramai paskirstyti. Jis iš anksto atsižvelgia į galimas kliūtis, nesėkmes, numato kelis variantus.

Iš kur to išmoko? Tikriausiai iš savo tėvo, kuris, buvo geras ūkininkas. Jis pats tėvo mokyklą labai vertino, ką nors svarstydamas nuolat prisimindavo: tėvas darydavo šitaip, tėvas darydavo taip. . .

A. Puodžiukas pradėjo dirbti prie pat savo tėviškės. Nors yra toks pasakymas, kad savam krašte pranašu nebūsi, bet jam tai buvo ne minusas, o labai naudingas pliusas. Visi žinojo, kad Elmininkų stočiai stojo vadovauti garbingo, sumanaus valstiečio vaikas. Tėvelio „atestatas“ lėmė žmonių pasitikėjimą. Jau iš pat pradžių A. Puodžiukui nereikėjo nei gerklės laidyti, nei rajono organizacijų pagalbos prašyti. Drausmė įsitvirtino be jokios prievartos.

Kai manęs kas paklausia, kodėl Arklio muziejui pasirinkau Anykščius, jei neturiu noro dėstyti visų argumentų, atsakau trumpai: todėl, kad čia Puodžiukas. Šis žmogus labai vertina kiekvieną gerą nurodymą, patarimą ar iniciatyvą. Pabrėžiu – gerą. Jis moka atskirtis grūdus nuo pelų. Svarbiausia, kad gerų sumanymų jis randa ir eilinių žmonių galvose.

Petras Vasinauskas

 

Nuotraukų galerija [..]