Iš P. Vasinausko dienoraščių

1978. XI. 11. Sėdėjau ir šildžiausi prieš kaitrią ugnį, degančią plytoje. Jau trečia diena gyvenu vienas kaimo gryčioje. Apsvarsčiau, kuri mano buvimo diena Anykščiuose buvo produktingiausia. Vakar dalyvavau eksponatų inventorizacijos talkoje. Užvakar įsikūriau Niūronyse ir skaičiau disertaciją. Ir vakar tiek pat jos perskaičiau. Prieš tai diena buvo persikraustymui iš Panevėžio į Anykščius. O šiandien?

Šiandien 8 val. arkliu išvažiavau ir lygiai po 12-kos valandų jį nukinkiau. Visą dieną važinėjau. Važinėjau ne vienas – su T. Mikeliūnaite, Arklio muziejaus organizacinės tarybos sekretore, A.Vienuolio ir A. Baranausko memorialinio muziejaus direktore. Važiavimo tikslas – 1) apžiūrėti būsimos ilgiausios (60 km) turistinės trasos vietovaizdžius ir 2) suderinti su sekretore kai kurių muziejaus reikalų sprendimą.

Ir vienas, ir kitas tikslas pasiektas visu šimtu procentų. Vadinasi, ši diena produktyviausia.

Apskaičiavome, kad mes padarėme apie 50 km kelio. Pamatėme gana turtingą kraštovaizdį. Sutarėme, kad į trasą būtų įtraukti tokie objektai: 1) gražiausios miško vietos, 2) palaukės, pravažiuojant pro ariamas dirvas, 3) gražūs vienkiemiai, 4) griūvantys vienkiemiai, 5) pora senų kaimaviečių, 6) Inkūnų „ansamblis“, 7) keli zigzagai prie Šventosios gražiausių krantų, 8) istorinės vietos, 9) pervažiavimas per Šventąją ties Andrioniškiu. Būtinas dalykas – kuo mažiau sankryžų, kuo mažiau bendro kelio su automašinomis. Dėti pastangas, kad ši visa teritorija būtų paskelbta draustiniu, tarp ko kita, draudžiant važinėti automobiliais ir motociklais.

Buvome sustoję pas Inkūnų parapijos kleboną Joną Labakojį ir paprašėme, kad jis, kaip didelis šių vietų žinovas, prisidėtų prie trasos projektavimo. Nebepamenu, ar šį žmogų charakterizavau 1977 metų vasaros dienoraštyje. Įdomus žmogus. Tarp ko kita, jis, nors ir neturi gaspadinės, tačiau pavaišino geriausiais pietumis. Ir taip greit juos paruošė su savo tėvo, gyvenančiu kartu, pagalba. Tėvas buvęs Surdegio apylinkės ūkininkas, pas jį agronomas Baltaragis daręs bandymus, po kolektyvizacijos 5 metus pirmininkavęs kolūkiui.

Rodos, nesuderinama – tėvas kolūkio pirmininkas, sūnus kunigas. Tą kunigą, tiesa, radome ne poterius kalbantį, o dirbantį su suvirinimo aparatu. Jis žinomas plačioje apylinkėje šaltkalvis, didelis grybų žinovas, uoliai studijuojąs spiritizmą, okultizmą ir pan. Rodė kanadiečio Haris Clive, garsaus okulisto, knygą vokiečių kalba. Besiklausant šio kunigo samprotavimų apie okultizmą, spiritizmą, monizmą ir t.t., man kilo „nedora“ mintis. Kunigas nebetiki Dievu ir kitomis religinėmis dogmomis. Tačiau, būdamas sąžiningas žmogus, negali toliau apgaudinėti savęs ir žmonių. Jis bando dar ieškoti religijos pateisinimo naujomis koncepcijomis. Iš tiesų, vis tik yra ir dabar „stebukladarių“ ir mokslo dar neišaiškintų paslapčių. Tačiau nebuvo laiko šiuo klausimu diskutuoti.

Labakojis labai gabus. Ką paims, tą supras, tą padarys. Skaitąs vokiškai, prancūziškai, na, ir rusiškai. Studijavęs ateizmą, bet visą literatūrą sukrovęs ant gryčios. Knygų spintose nemačiau nė vienos ateistinės ar religinės knygos. Moterys jam nerūpi. Dabar užsiėmęs upėtakių auginimu (pats pasidaręs tvenkinį ant Inkos upelio, Šventosios intako).

Pravažiavome pro paminklinį akmenį žuvusioms 1946 m. Ralickaitėms Petrutei ir Domicelei. Akmuo miške, pavažiavus nuo Mičionių ir Daunaikių Inkūnų link turbūt kokį 1 km.

Pravažiavome istorinį paminklą – senkapį. Čia kovoję 1863 metų sukilėliai (?).

Bendrai surinkome nemažai informacijos. Pasirodo, per Šventąją ties Lašinių km. esanti brasta. Kitoje vietoje buvęs malūnas, yra tvenkinio likučiai.

Išvažiavome į palaukes, matėme nenuimtą miežių, avižų, lubinų derlių. Matėme vietomis visai neblogai sužėlusią kultūrinės pievos trečią žolę. Puiki ganykla šiais sunkiais metais. Bet kas ją ganys, jei karvės sukoncentruotos gal už 20 kilometrų. Oi, kaip „toli“ mes nuėjome.

Važiuodami su Terese ir baiminomės, kad miškuose nepaklystume, ir grožėjomės puikiais kad ir apniukusią dieną peizažais, išlakiomis pušimis ir eglėmis, spindžiais. Tačiau daugiausia visą kelionę sprendėme muziejaus klausimus.

Seniau mūsų nuomonė su sekretore skirdavos. Man atrodo, kad ji tiesiog  mano perspektyvų, užmojų ir užmačių nesuprasdavo. Šį kartą, gal dėl to, kad turėjome daug laiko, visais klausimais priėjome bendrą sprendimą.

Muziejaus direktorių ruošti parenkant jaunuolį, studijuojantį ar studijuosiantį Vet. akademijoje.

Artimiausiu metu ruošti arklio transporto priemonių parodą.

Naujus stendus prašyti ruošti atskiras organizacijas pagal jų sumanymus.

Būtinai nieko nelaukiant tęsti inventorizaciją.

Valytoją Žemaitienę pratinti gido pareigoms (ją kviesti į visus posėdžius).

„Direktorių“ Petniūną įdarbinti remonto darbams.

Konkrečiai sutarta su Kazlausku, kad drožtų visus arklio darbus. (Buvome pas jį užvažiavę).

Daug kalbėjomės apie tai, kaip surasti specus ir organizuoti gyvulininkystės, mokslo, meno ir t.t. eksponatų rinkimą, kaip įrengti antrą aukštą daržinėje, apie terenkūrus , suprojektavome „atsišaukimą“ naujiems tarybos nariams, ką veikti per žiemą apsaugant, remontuojant, pergrupuojant eksponatų išdėstymą.

Pagaliau su Terese sutarėme pamėginti ir gruodžio mėn. pradžiai parašyti bendrą straipsnį į „Komunistą“.

Dabar šį puslapėlį paskirsiu šios moters charakterizavimui. Manau, kad tą padaryti galiu, nes muziejaus reikalais su ja esu daug kartų per tuos metus susitikęs, mano aplanke yra bene 45 didesni ir mažesni jos laiškai. (Susirašinėjimas pradėtas 77. XI. 16.). Pagaliau vakarykštė apie 12 val. užsitęsusi kelionė Bėruku šį tą išdavė (išryškino).

Kelionėje ji juokėsi. Jai, Panevėžio mieste užaugusiai ir niekad kaime negyvenusiai, važiavimas arkliu buvo kažkoks netikėtas siurprizas. Ji juokėsi ir kada lietus plakė, ir kada arklys tempė per neišbrendamas balas, net per suardytą tiltelį. Šie nuotykiai jai buvo ištisa malonumų virtinė. O kada pravažiuodavome nepaprasto grožio peizažą, kada spindžio perspektyvoje pamatydavo tolumoje susiliejančias pušis, ji netekdavo žado ir kvapo. Ji tik ištardavo vieną žodį man, daugiau nebesirūpinančiam arkliu, lineika ir kelio išdaigomis:

– Žiūrėkite!

Teresė myli gamtą. O tai – pirmasis doros lietuvaitės atestatas. Manau, kad jos didelis atsidėjimas Arklio muziejaus reikalams (ji daug poilsio valandų per tuos metus pašventė) išplaukia ne susidomėjimu rinkimu eksponatų, o meile tam gražiam naminiam gyvuliui. Kada aš pradėdavau pasakoti apie Bėruko gerąsias ir blogąsias savybes arba dėstyti bendrai apie arklių gyvenimą, ji klausydavo su didžiausiu susidomėjimu, ji klausdavo, stebindavos, tartum būtų dar vaikas.

Bet užtai ji pralenkia daug vyrų ir moterų savo erudicija, principiškumu, savistovumu, darbštumu ir, kaip jau rašiau, sugebėjimu tvarkyti darbą.

Tai žmogus, iš kurio daug kam galima pasimokyti administravimo meno.

Į daržinę eksponatų inventorizuoti vakar ji atėjo apsiginklavusi tušinukais, paišeliais, neužmiršdama nei žirklių, nei špagato, jau nebekalbant apie dokumentaciją. Inventorizaciją ji nori padaryti itin tvarkingai, pagal etnografijos mokslo reikalavimus. O žinote, ką tai reiškia, kada dirbama visuomeniniais pagrindais? Tai reiškia, kad nė minutei vadovas neturi atsitraukti. Taip ir dirba Teresė.

Apie tai, kad be Mikeliūnaitės dalyvavimo Arklio muziejaus nepajėgsim suorganizuoti, pačioje pradžioje man pasakė ir Puodžiukas, ir Dailydė. Dabar ir man tas aišku kaip dieną. Aš džiaugiuos, turėdamas tokią darbščią ir protingą, malonią, bet kartais ir nesukalbamą sekretorę. Kai ji sutiko šias pareigas imtis, aš jai stačiai pasakiau komplimentą: džiaugiuos gavęs tokią sekretorę. Dabar galiu tą pakartoti ne kaip komplimentą.

Savo ilgame gyvenime apie 55 metus esu dirbęs didelio ir mažiuko vadovo pareigose. Visada turėjau gabių, kai kuo už mane pranašesnių bendradarbių – pavaldinių. Vieni mano, kiti ne mano mokiniai. Aš jų niekad neužmiršiu. Jie dirbo kaip jaučiai ir buvo užsispyrę kaip ožiai. Tai valstiečio vaikas pasvalietis Jonas Gudliauskas, dotnuviečiai ir noreikiškiečiai – Jonas Tarvydas, Vytautas Daugnora, Vladas Čaikauskas, Levutė Statkevičiūtė, Vanda Poškienė, Jadvyga Montsvilaitė, Gražina Vaišnoraitė, Polė Gaurilčikaitė, Rima Klimavičiūtė (gal kai kurio ant greitųjų nebeatsiminiau). Be jų pagalbos nė pusės nebūčiau padaręs, ką padariau. Savo saulėleidyje sutikau dar vieną – Teresę Mikeliūnaitę.

Petras Vasinauskas