Anykštėnų globoj

Arklio muziejus lankytojams duris atvėrė 1978 metais, nors jau nuo 1940 m. profesorius brandino mintį steigti etnografinį žemės ūkio muziejų. Anykščius jis pasirinko todėl, kad šis kraštas yra gausiai lankomas turistų, kuriuos traukia lietuvių literatūros klasikų A. Baranausko, A. Vienuolio-Žukausko, J. Biliūno, B. Buivydaitės memorialiniai muziejai bei gimtosios vietos, puikus kraštovaizdis. Be to, čia buvo palankios sąlygos steigti tokią turistinę bazę, kur didžiausias dėmesys būtų skiriamas arkliui.

Susiradęs energingų pagalbininkų, neabejingų arklio „gadynei“, – T. Mikeliūnaitę, A. Puodžiuką, V. Gabriūną, J. Povilaitį, Petras Vasinauskas subūrė Arklio muziejaus tarybą, buvo vienas iš veikliausių jos narių. Profesorius parodė daug ryžto, kad Arklio muziejus nebūtų iškeltas iš Niūronių į Rumšiškes, atkakliai ieškojo išeities, kai iškilo muziejaus tolimesnio likimo klausimas 1992 metais. Perėmus Arklio muziejų A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui, Petras Vasinauskas ir toliau iki paskutinių savo gyvenimo dienų rūpinosi muziejaus veikla.

Teresės  Mikeliūnaitės tekstuose „protingu viršininku“ įvardintas tuometinis Anykščių valdžios atstovas, o dabar kaunietis verslininkas Juozas Dailydė prisiminė T. Mikeliūnaitės gebėjimus itin stipriais argumentais apginti savo nuomonę. Kai jai teko paremti idėją Niūronyse steigti Arklio muziejų, T. Mikeliūnaitė tiesiog užčiaupė skeptikus pareiškusi, kad muziejus ne kažkokiam arkliui kuriamas, o visų mūsų istorijai.

1988–1992 m. Vytautas  Kaušpėdas dirbo Arklio muziejaus Niūronyse (Anykščių r.) vedėju. Į muziejaus teritoriją jis perkėlė ir joje įrengė pirmąją etnografinę aukštaičių (Striukų) sodybą, pastatė kavinės „Pasagėlė“ kompleksą.

Kaip tik tuo metu išėjo iš kalbos, kad ruošiamės „Žirgelio“ šventei Niūronyse – Vytautas iškart sukluso ir pasiūlė prisidėti: jis gi, pasirodo, buvęs ir Lietuvos jojimo federacijos pirmininkas, seniai domisi žirgais. Tai man buvo netikėta ir labai gera naujiena – Vytautas, atėjęs į Arklio muziejaus tarybą, iškart įtraukė į šventės „Bėk bėk, žirgeli!“ programą sportines žirgų rungtis, pats ėmėsi jas komentuoti, sukvietė specialistus – jojimo varžybų organizatorius.

Kartu su Vytautu Gabriūnu buvome Arklio muziejaus tarybos nariai. Prisimenu, kaip pareigingai jis atvažiuodavo iš Vilniaus į Anykščius, į kiekvieną posėdį, kuriuos tarybos pirmininkas prof. Petras Vasinauskas visada labai užtęsdavo. Aš žiūrėdavau į V. Gabriūną ir galvodavau: „O juk jam dar į Vilnių reikės parvažiuoti…“

Man gaila, kad liko nerealizuotas nei V. Gabriūno suprojektuotas Arklio muziejaus pastatų komplekso variantas, nei vėliau gimusi požeminio muziejaus idėja. P. Vasinauskas visada buvo kategoriškas: Arklio muziejų jis visada įsivaizdavo tik kaip raudonų plytų mūro pastatų kompleksą.

Antanas Puodžiukas