Iš Teresės Mikeliūnaitės prisiminimų

Įdomus atsitikimas. Susipažinau su profesoriumi Petru Vasinausku. Važiavome su Dailyde pas Puodžiuką dėl kulių, o tas staiga pradėjo kalbą apie naują muziejų – Arklio(!). Iš pradžių netikėjom savo ausimis. Arklių? Taip, Arklio muziejaus idėja gimusi prof. Vasinausko galvoje. O jis pats, pasirodo, čia pat, Niūronyse atostogaująs. Susidomėjau baisiausiai. Profesorius Vasinauskas! Iš kart prisiminiau jo straipsnius „Tiesoje“, straipsnį „Pergalėje“. Patiko jo savarankškas mąstymas, drąsa, ypač drąsa, toje svetimoje bailumo ir prisitaikymo aplinkoje. Pagaliau prisimenu, patiko ir stilius – toks laisvas, besiliejąs, paprastas, gyvas, patrauklus. O, be to, buvau skaičiusi ir apie jį, jo laišką Chruščiovui, žinojau, kad jis apgynė žalieninę sistemą.

Įdomus žmogus! Ir čia pat – galimybė su juo susipažinti. Paprastai nesiveržiu į pažintis. O šį kartą kažkas labai labai patraukė. Ir aš paprašiau Dailydės: – Važiuojam susipažinti. – Važiuojam! – kažkaip labai noriai sutiko jis. Ir mes nudulkėjome į Niūronis. Profesorius gyvena mokytojo Jamikėno namuose. Ir kaip per sapną prisimenu, jog tuose namuose jau esu buvusi. Kada? Seniai seniai. Žinau: kalbėjausi ir su Jamikėnu – senyvu ir originaliu žmogumi. Apie ką? Apie ką mes tada kalbėjomės? Neprisimenu. Lyg ir apie Niūronių kaimą. Mano vaizduotėje liko tas miške pasimetęs nemažas namas, švarūs, erdvūs kabmariai ir vienišas žmogus juose. Lyg atsiskyrėlis koks. Taip – mes prie Jamikėno namų. Dailydė nėjo į vidų.

– Valgo , – sako sugrįžęs Dailydė. – Tuojau ateis. Po kelių minučių atsidaro durys. Išeina vidutinio ūgio žmogus. Kresnas. Ir visas baltas. Baltas drobinis švarkas. Baltos drobinės kelnės. Balti plaukai, o gal teisingiau – pilki? Baltos kojos, vasariškas baltas apsiaustas. O veidas – raudonas. Sveikai raudonas. Bruožai – gruboki. Kokio tas žmogus amžiaus? Šešiasdešimt su viršum? Nežinau. Man sunkiai sekasi iš akių nustatyti žmogaus amžių. Profesorius Vasinauskas. Dailydė prisistato ir pristato mane. Paskui pasako, kad mes sutikę Puodžiuką, kad jis papasakojęs apie sumanymą kurti Arklio Muziejų. Profesorius tyli ir klauso. Nepertraukdamas ir visko neklausinėdamas. Paskui prabyla dusloku balsu. Ryški aukštaičių rytiečių tarmė. Iš kur jis kilęs? Panevėžys? Biržai? Pasvalys? Dabar patikslinau – Pasvalys. Pasako keletą sakinių. Kad tikrai planuojąs kurti muziejų, kad kalbėsiąs su rajono valdžia, kad besidžiaugiąs, jog tuo reikalu susidomėjome mes. Po to atsisveikiname.

Atgal į Anykščius. Dailydė pasakoja apie profesoriaus neigiamą požiūrį į kompleksus, apie jo nepopuliarumą aukščiausiose viršūnėse. O aš galvoju apie tai, kad tikra charakteristika mano akyse tik kelia šitą žmogų, kad man patinka būtent tikri žmonės – turintys savo tiesą, matyt, nebanalią, gyvenimo išmėgintą, ir mokantieji ją ginti. Aš primenu Dailydei žalieninę sistemą. Jis sutinka , kad jo apgynimas didelis profesoriaus nuopelnas. Matau, Dailydė gerbia profesorių.

Arklys buvo prijaukintas prieš 5000 metų. Penkis tūkstančius metų jis bendravo su žmogumi ir bendravo taip, kaip nė vienas kitas gyvulių pasaulio atstovas: kartu su žmogumi dirbo, kartu ilsėjosi, kartu kariavo, kartu pergales ir kitas šventes šventė. Arklys prie žmogaus buvo ir džiaugsme, ir varge. Teisingai profesorius Česlovas Kudaba arklį pavadino žmogaus bendravargiu.

Bendravimas su žmogumi paveikė arklio psichiką, suteikdamas jai lyg ir žmogaus psichikos savybių: sugebėjimą atpažinti savą žmogų, prisirišimą prie jo, netgi savotišką ištikimybės jausmą. Žmonės, kuriems yra temę arklį auginti, su arkliu dirbti, su arkliu bendrauti, stebėjos, stebisi ir atsistebėti negali tomis išskirtinėmis arklio savybėmis. Iš čia visi tie pasakojimai apie arklio protą, sumanumą, ištikimybę, jautrumą. Štai prof. Vasinauskas savo pranešime, skaitytame muziejaus tarybos posėdyje, rašo, kad jis girdėjęs tokį pasakojimą. Aręs kartą žmogus lauką, o jo nedidelis vaikas netoliese lakstęs. Aręs, aręs, tik staiga arklys ėmęs ir sustojęs. Žmogus supykęs, kas čia dabar? Ir vadeles tampo, ir botagu plekia, – arklys neina vaga tolyn, ir viskas. Priėjęs žmogelis prie arklio arčiau, žiūri – gi vagoj jo vaikiukas išsitiesęs miega… Koks dėkingas buvo žmogus savajam Bėriui.

Adomas Petrauskas, žinomas Kupiškio rajono kolekcionierius, papasakojo irgi apie panašų arklį. Vienas Petrausko giminaitis laikęs pora arklių. Vienas arklys kaip arklys, o kitas – aitvaras, ne arklys. Nei juo moteris išjos, nei pririš. Bet kokius pančius sutraukys ir į kojas. Nei pavysi, nei sugausi. Ir pačiam šeimininkui nesiduodavęs sugaunamas. Vaikys tas jį, vaikys – iki devinto prakaito, kol kokiame kampe, trims vyrams padedant, su virve – užspeičia. Iš tiesų aitvaras – ne arklys. O jo šeimininkas buvęs taurelės mėgėjęs burnelę išlenkti. Taigi vargais negalais pasigavęs savo Sartį, pasibalnojęs ir joja karčemon. Prisidažo tiek, kad jodamas namo ant arklio nebeišsilaiko, šlumšt ir nudrimba arkliui po kojų. Ir ką jūs manote? Arklys – tas nenuturimas ir nesuvaldomas – stovi valandą, stovi dvi. Jo šeimininkas išsimiega, išsipagirioja, pabunda, vargais negalais ant arklio užsiropščia ir parjoja namo. Kaip tai suprasti, kaip paaiškinti tokį arklio apsiėjimą? Matyt tuo, kad geras arklys bėdoj savo šeimininko nepalieka ir norėdamas žmogui padėti, ne tik protą, bet ir kantrybę parodo.

Netoli Svėdasų gyvenąs kolūkietis, dalyvaudavęs arklių lenktynėse ant Alaušo ežero, pasakojo, kad arklys, kaip ir žmogus, pasiduodąs lenktyniavimo azartui. Tą pasakotojas labai gerai jausdavęs lenktyniu metu. Tada žmogus ir arklys tampąs viena būtybe, gyvenančia vienu troškimu laimėti.

Arklys turįs gerą atmintį. Ne vieną savo įsigėrusi ir užmigusį šeimininką iš miestelio namo parvežęs, apskritai, nesunkiai suradęs kelią į namus. Pasakojama, kad vienas arklys net iš Rygos į namus kelią suradęs. Arklys turįs ir gerą uoslę. Tas pats, jau mūsų minėtas Adomas Petrauskas papasakojo apie kitą savo giminaičio arklį – frontinį, gautą iš kareivių, vadinasi, uosčiųsį parako. Giminaitis arklį išgydęs, atšėręs. Turėjęs tas žmogus nuo pirmųjų vokiečių (1914 m.) likusį šautuvėlį. Niekam jo nerodydavęs, bet kartais kiškius pašaudydavęs. Pasikinkė kartą jis tą savo frontinį arkliuką, po sėdynės čiužinėliu pasikišo šautuvą ir važiuoja kiškių medžioti. Pamatė ilgaausį ir brūkšt šautuvą iš po čiužinėlio. Nespėjo išsitraukti. Arkliukas kad pradės nešti, kelias – ne kelias, arimas – ne arimas, svilina kaip iš ugnies. Kodėl? Pasirodo, užuodė parako kvapą, o tas kvapas asociavosi su fronto baisybėmis. Reakcija buvo staigi.

Nusipelnęs respublikos agronomas Zubavičius tvirtina, kad arkliai kaip ir žmonės, yra kelių temparamento tipų: yra arklių cholerikų, yra ir arklių flegmatikų. Žmogus privalo arklio temperamentą pažinti ir atitinkamai su juo elgtis. Elgiantis netinkamai, arklį galima visam laikui sugadinti, nuo žmogaus atbaidyti, o kartais net žmogaus priešu padaryti.

Teresė Mikeliūnaitė

 

Nuotraukų galerija [..]