Žolinės šventadienio atgarsiai

Nuo seno lietuviai vertėsi įvairiais verslais – medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir žemdirbyste. Vienas kitą dėsningai keičiantys metų laikai nulemia kaimo žmonių gyvenimo ritmą, darbus, papročius, apeigas, ritualus ir trumpas atokvėpio akimirkas – šventes. Kaip ir kasmet, rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje buvo švenčiama Žolinė. Šiais metais antrąjį kartą ši šventė  buvo surengta Niūronių kaime esančiame Arklio muziejuje.

– Arklio muziejaus įkūrėjo Petro Vasinausko valia buvo išsaugoti, atgaivinti ir puoselėti senąsias kaimo tradicijas bei šventes, padėjusias lietuviams išgyventi ir įprasminti savo būtį. Muziejuje sukaupta vertinga ir išsami kolekcija, gausu edukacinių programų, menančių per ilgus šimtmečius susiklosčiusios tradicinės agrarinės veiklos patirtį. Pernai pirmą kartą muziejaus darbuotojams kilo mintis surengti Žolinę, padaryti šventę Niūronių kaimui, anykštėnams ir svečiams. Idėja su kaupu pateisino muziejininkų ir svečių lūkesčius, todėl ir šiandien Niūronių kaime skamba liaudiška muzika, šurmuliuoja smagiai nusiteikę šventės organizatoriai ir dalyviai, – pasakojo Arklio muziejaus skyriaus vedėjas Mindaugas Karčemarskas, kai prisėdome pasikalbėti.

Legų sodybos kieme muziejaus lankytojus pasitiko Žolinčių akademijos lektorė Dalė Petraitienė.

– Gamta turtinga ištekliais ir įvairiausiais augalais. Tikiu gamtos jėgomis, kiekvienos žolelės energija. Kai pirmą kartą birželio mėnesį dalyvavau Arklio muziejuje vykusioje šventėje, mane sužavėjo stebuklingų žolelių gausa jūsų žydinčiose pievose ir kaimo kiemuose. Į Žolinę atvykau norėdama pasidalinti savo patirtimi, papasakoti apie įvairių žolių gydomąsias savybes, pavaišinti šventės dalyvius kvapnia arbata, palinkėti visiems nenutolti nuo gamtos, išmokti pabūti savyje, įsiklausyti į save ir išgirsti kitus. Asiūklis, dilgėlių lapai bei sėklos, geltonasis lipikas, kraujažolė, nakviša, bitkrėslė, baltažiedė notrelė, ugžniažolė, takažolė, naktižiedė, dedešva, varnalėšos lapai, tramažolė, ūsnys – visa tai gamtos turtas, kuriuo turime mokėti naudotis, – šventės dalyviams, gausiai apspitusiems stalą, ant kurio puikavosi daugybė pievų gėlių bei žolių, pasakojo žolininkė Dalė.

Susirinkusieji klausėsi Timurko Solomkin atliekamų, kaip jis pats teigė, kosminės revoliucijos idėją palaikančių dainų. Kosmopolitiškojo Žolinės šventės svečio dainų klausymasis asocijavosi su bardų festivaliu. Kai prakalbome apie tai, atlikėjas prisistatė taip pat esąs bardas – Vejas, o paklaustas, kodėl save vadinantis kosmopolitu, atsakė:

– Gyvenime turėjau labai skaudžios patirties, apie kurią nenorėčiau pasakoti. Stengiuosi visa tai pamiršti. Tapau kosmopolitu, tad mano tėvynė yra ten, kur aš tuo metu esu. O mano dainos kai kam patinka, kai kam nelabai. Nieko čia tokio, juk ir mes visi skirtingi, – šiek tiek nedrąsiai aiškino Timurko.

Sodybos kieme daugelis renginio dalyvių vaišinosi medumi, kvapnia rugine duona. Mugėje buvo galima nusipirkti džiovintų žolelių bei iš aplinkinio miško surinktų šviežių voveraičių. Jaunosios anykštėnės demonstravo ir pardavinėjo savo sukurtus papuošalus.

Mažosios medžio skulptūros drožėjų pleneras

Šventės metu Legų sodybos kieme vyko mažosios medžio skulptūros drožėjų pleneras, skirtas tautodailininko Jurgio Kazlausko 100-osioms gimimo metinėms. Jame dalyvavo tautodailininkai Valentas Survila ir Robertas Matiukas bei jaunasis drožybos amato mėgėjas Lukas Pelegrimas. Kiekvienas iš jų droždamas prisiminė Vosgėlių kaime gyvenusio ir kūrusio drožėjo ir kaimo filosofo Jurgio Kazlausko asmenybę bei kūrybą.

– Džiaugiuosi, jog teko pažinti drožėją Jurgį Kazlauską. Šiandien visos mintys sukasi apie jį. Mano rankose gimsta skulptūrėlė, kurioje Jurgis Kazlauskas drožia avinėlį, – atviravo V. Survila.

– Mane žavėjo Jurgio Kazlausko humoro jausmas. Gimsta kūrinys – arklys tempia įklimpusį automobilį. Juk ir šiandieniniame gyvenime dažnai pritrūksta vienos arklio jėgos, – savo mintimis dalinosi R. Matiukas.

– Visą laiką norisi būti namuose. Šis jausmas įkvėpė sukurti skulptūrėlę, atspindinčią šią mintį. Drožiu namuką ant ratų, kurį žmogus gali vežiotis su savimi, kaip sraigė…– filosofiškai nusitekęs dėstė L. Pelegrimas.

Mažosios skulptūros drožėjų plenero metu sukurti darbai bus eksponuojami klėtelėje šalia Jurgio Kazlausko drožinių kolekcijos.

Kaliausių rišimas

Didžiulio šventės dalyvių dėmesio sulaukė kaliausių rišimo konkursas. Dalyvauti jame ryžosi penkios komandos – Oranžinė, Žalioji, Juodoji, Baltoji ir Raudonoji. Kiekviena komanda per dvidešimt minučių sukūrė nepaprastai išraiškingas ir įspūdingas kaliauses. Visos komandos turėjo aktyviai patarinėjančias palaikymo grupes. Įmesdami į indą atitinkamos spalvos balsą už labiausiai patikusią kaliausę galėjo balsuoti visi šventės dalyviai. Kai kaliausės papuošė kiemelį, konkurso dalyviai prisistatė ir įvardino savo kūrinius. Konkurse dalyvavo panevėžiečiai, ukmergiškiai, vilniečiai, kauniečiai, anykštėnai, kupiškėnai ir jų svečiai iš Vokietijos. Muziejininkė Rita Vasiliauskienė kartu su kitais komisijos nariais suskaičiavo balsus ir paskelbė rezultatus. Daugiausia palaikymo balsų surinko Žalioji-tarptautinė komanda.
– Mūsų kūrinys „Lietuvos kaime atostogaujanti Angela Merkel“, – juokavo tarptautinės komandos narys kupiškėnas, pas kurį atostogauja svečiai iš Vokietijos. Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti prizais už tai, jog Žolinėje padaugėjo nuotaikingų dalyvių – kaliausių.

Edukacinės programos

Ratinėje račius Algis Pranckevičius pasakojo, kaip anksčiau buvo daromi mediniai ratai, lenkiami kinkymo lankai. Ne vienas šventės dalyvis senoviniu būdu nusipynė virvę. Bene įdomiausia buvo klausyti pasakojimo apie rankiniu būdu padaromą audimo staklių detalę – skietą.

– Skietas – tai į audimo staklių muštuvus įstatomas įtaisas, sudarytas iš rinkinio skieto dantų – siaurų plokštelių, išdėstytų tiksliais tarpais ir įtvirtintų dviejose išilginėse juostelėse, skirtas metmenims nustatytame plotyje tolygiai paskirstyti ir ataudui primušti. Skieto dantis – strustis – padaroma specialiu prietaisu, kurį turime savo ekspozicijoje, – pasakojo A. Pranckevičius ir demonstravo ratinėje esantį įrenginį, skirtą plonyčių skieto dantų gamybai.

Nedidelė grupelė smalsuolių stebėjo, kaip varomas degutas. Muziejininkas A. Pranckevičius specialiai įrengtoje aikštelėje pristatė muziejaus edukacinę programą „Netepsi – nevažiuosi“.

– Praeityje degutas buvo plačiai naudojamas kiekviename ūkyje. Išvarytą degutą naudojo ratams tepti, laivams, juo tepė odinius batus ir pakinktus. Ypatingai švarus degutas turėjo gydomųjų savybių ir buvo naudojamas odos ligoms gydyti, arklių priežiūrai. Degutas varomas iš beržo tošies ar kitokių smalingų medžio atliekų specialiai įrengtose krosnyse, – pasakojo muziejininkas visiems stebėjusiems proceso eigą.

Praėjus geram pusvalandžiui, lašai deguto jau kapsėjo į indą. Lietuvoje atostogaujantis vokietis liko maloniai nustebintas, pamatęs, kaip varomas degutas.

Šventės dalyviai važinėjosi Žolinių žiedais apkaišytu arklio traukiamu vežimu. Vaikai jodinėjo poniu, žaidė senovinių žaidimų kiemelyje Striukų sodybos kieme.

Tebūnie tai ne paskutinis Viešintų klojimo teatro spektaklis

Po pietų, muziejininkas Mindaugas Karčemarskas visus Žolinės šventės dalyvius pakvietė pažiūrėti Viešintų klojimo teatro spektaklį „Kurčias žentas“ (rež. V. Germanavičius).

– Klojimo teatro tradicijų puoselėjimas Arklio muziejuje labai prasminga ir svarbi veikla. Daugelį metų „Bėk bėk, žirgeli“,„Krivulės” šventėse, vykdavo klojimo teatrų vaidinimai ir spektakliai. Viešintų klojimo teatro trupė būdavo pagrindinis šių renginių dalyvis. Po šviesios atminties režisieriaus V. Germanavičiaus netekties teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tačiau norisi tikėti, jog klojimo teatro tradicijos Anykščių krašte išliks ir gyvuos. Šio teatro trupė mielai sutiko dar kartą suvaidinti spektaklį. Lėšos už vaidinimą bus skirtos režisierių G. ir V. Germanavičių atminimo paminklui, – kalbėjo muziejininkas.

Arklio muziejaus Striukų sodybos klojimas buvo pilnas žiūrovų, stebinčių nuotaikingą Viešintų klojimo teatro spektaklį „Kurčias žentas“. Spektaklio metu tarsi atgijo laikas, kai prieš kelerius metus čia pat buvo rodomas šis spektaklis, kurį pristatė pats režisierius Vytelis Germanavičius. Didžioji dalis žiūrovų jį pamatė pirmą kartą tik Žolinių šventės metu. Spektaklio metu visus vienijo mintis – tebūnie tai ne paskutinis Viešintų klojimo teatro spektaklis, primenantis garsius teatralus – Galiną ir Vytelį Germanavičius.

Ramunė Šaltenienė, Šilelis

Nuotraukų galerija [..]