Žinia, su kuria į šventę „Bėk bėk, žirgeli!“ keliauja žemaitukų kinkiniai

Kiekvienais metais lietuviškų žirgelių žemaitukų augintojai ir tradicinių kelionių bričkomis su mediniais ratais entuziastai važiuoja į Niūronyse organizuojamą Tradicinės kultūros ir žirgo šventę „Bėk bėk, žirgeli!“. Trys kinkiniai ir raitelis, savaitės pradžioje pajudėję iš Valkininkų, užsuks į Buikos kaimą, toliau keliaus į Buivydžius, Dubingius, Balninkus, Staškūniškį, Anykščius ir šventės išvakarėse pasieks Niūronių kaimą. Keliaudami per miestelius ir kaimus važnyčiotojai aplankys svarbiausius kultūros, religijos objektus, susitiks su vietos bendruomenėmis. Birželio 6 d. keliautojai bus iškilmingai sutikti šventės „Bėk bėk, žirgeli!“ atidaryme, visus pakvies į stovyklavietę, kur mielai bendraus ir dalinsis kelionės įspūdžiais.

Šių metų kinkinių kelionė skirta Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams paminėti ir prisiminti Arklio muziejaus sumanytojo profesoriaus Petro Vasinausko 120-ąsias gimimo metines.

Sumanymą įgyvendina ištikima žemaitukų augintojų, entuziastų ir patyrusių vadeliotojų komanda, kurios priešakyje gerai žinomi žirgininkai Vidas Kūlokas iš Žiegždrių ir Marius Kleišmantas iš Varsėdžių. Kartu su jais į ilgą kelią mediniais vežimais leidžiasi bendražygiai Česlovas Marcinauskas bei Jonas Zabarauskas iš Kernavės. Abu ekipažai važiuoja poriniais kinkiniais.

Gurguolėje važiuoja Saulius Sinkevičius iš Valkininkų ir Laimonas Survila iš Raudonės. Vežimus lydi raitelis Rytis Dragūnas. Visi keliautojai yra aistringi istorinės atminties saugotojai, nuolat garsinantys žemaitukų vardą šalies renginiuose. Šių vyrų pasišventimas leidžia atgimti gyvajai istorijai, o kiekvienas maršruto sustojimas tampa maža švente vietos gyventojams, nekantriai laukiantiems atvykstančių žirgų.

Vienas didžiausių stebuklų Europos istorijoje

Su didele pagarba reikia prisiminti Lietuvos tautinio atgimimo žadintoją, žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. M. Valančius laiku įžvelgė, kad tada vadinamajame Šiaurės Vakarų krašte, kur gyveno pasmerkti nusigerti ir surusėti vargšai valstiečiai, gali atsirasti tautos branduolys. M. Valančius padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje − didelių įtarimų okupacinei valdžiai nesukėlęs jo inicijuotas blaivybės sąjūdis tapo rimta politinio ir tautinio išblaivėjimo paskata. Išsiblaivęs žmogus suprato, kad pats turi kurti savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę dėl savo pasirinkimo. Šviesusis ganytojas, išmokęs beraščius valstiečius skaityti ir melstis iš Dievo knygų, žinojo, kad krikščioniška laisvė atneša ir politinę laisvę. Prasidėjęs blaivybės sąjūdis paskatino ir politinę kovą prieš bajorus dėl įtakos. Nenuostabu, kad didelė dalis XIX a. antros pusės šviesuolių, inteligentų, dvasininkų, atvėrusių duris prieškario Lietuvos valstybės nepriklausomybei, buvo kilę iš kaimo.

Vyskupui M. Valančiui pirmiausia rūpėjo paprastų kaimo žmonių švietimas. 1852 m. pradėjo lankyti Anykščių krašto Viešintų, Svėdasų, Andrioniškio, Kurklių, Kavarsko, Traupio Troškūnų parapijas ir savo vizitus tęsė tol, kol caras parapijų lankymą uždraudė. Debeikių miestelio bažnyčios knygose pažymėta, kad apsilankęs vyskupas M. Valančius vietos kunigui liepė suremontuoti bažnyčios stogą, nudažyti sienas, nurodė įsteigti parapijinę mokyklą ir rūpintis, kad jaunimas „skaitlingai ją lankytų“.

Vyskupo sąsajų su Anykščių kraštu yra žymiai daugiau negu parapijų lankymas. Ilgai istorinius dokumentus apie poetą Antaną Baranauską ir jo kūrybą tyrinėjantis muziejininkas Antanas Verbickas pasakojo, kad vyskupas M. Valančius su A. Baranausku susitiko, kai anykštėnas 1856 metais pradėjo mokslus Varnių kunigų seminarijoje. Iki tol dar buvo nueitas ilgas bendrystės kelias su vyskupo kancleriu Otonu Praniausku, Karolinos Praniauskaitės, paskatinusios A. Baranauską poetinei kūrybai, broliu. Knygoje ,,Poetiniai dialogai: Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys, Karolina Praniauskaitė“, kurią 2015 m. išleido Anykščių muziejininkai, pateikiami tekstai, atsiradę iš žmonių bendrystės ir draugystės.

Vykdydamas ganytojišką veiklą, vyskupas M. Valančius ieškojo gabių ir kūrybingų žmonių, nebūtinai iš bajorijos luomo, kurie būtų artimesni paprastiems žmonėms, o jų skleidžiamas tikėjimo mokslas jiems labiau suprantamas ir priimtinas. O. Praniauskui parūpinus Telšių mokyklos baigimo pažymėjimą A. Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją ir jau pirmajame kurse gavo užsakymą parašyti penkių religinių giesmių ciklą ,,Artojų giesmės“, kurias M. Valančius 1860 m. publikavo savo sudarytame leidinyje „Kantyczkas arba kninga giesmių“.  Po dviejų mokslo metų Varniuose vyskupas M. Valančius gabų klieriką išsiunčia mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją, o 1863 m. sukilimo laikotarpiu A. Baranauskas studijuoja Vakarų Europoje būtent vyskupo nurodymu. Iš Peterburgo dvasinės akademijos sugrįžęs A. Baranauskas skiriamas Žemaičių kunigų seminarijos moralinės teologijos dėstytoju, papildomai įpareigojamas dėstyti homiletiką lietuvių arba žemaičių kalba ir ta pačia kalba mokyti auklėtinius sakyti pamokslus.   

Keturiasdešimtmetis Žemaičių kunigų seminarijos Kaune profesorius A. Baranauskas sako gedulingą pamokslą per M. Valančiaus laidotuves 1875 metais.

Visą gyvenimą pašventė rūpesčiui kaimo žmonių interesais

Su vyskupo M. Valančiaus metais labai susišaukia prof. P. Vasinausko 120-ios gimimo metinės. Profesoriui taip pat pirmiausia rūpėjo eiliniai paprasti kaimo žmonės. Dienoraštyje rašė: ,,Mano pažiūra valstietiška. Viskas valstietiška − mintys, būdas ir net išvaizda. Todėl ir idealizavau kaimo žmogų ir už jo interesus kovojau“. Prieš karą dirbdamas agronomu siekė, kad ūkininkas išsilaikytų ir įsitvirtintų savo žemėje. Penkerius metus būdamas vyriausiu Šakių apskrities agronomu ir gaudamas solidžią algą P. Vasinauskas galėjo ramiai gyventi, bet įsitraukė į Suvalkijos streiką ir stojo ginti ūkininkų teises.

Sovietų okupacijos metais profesorius veikė dviem frontais: sąžiningai dirbo valdišką darbą ir slaptai ar pusiau slaptai griovė režimą. Daug buvusių prieškario Lietuvos agronomų, mokslininkų, ėjusių aukštas valstybines pareigas, pokario partizanų ir tremtinių vaikus įdarbino ir globojo savo vadovaujamose įstaigose Dotnuvos bandymų stotyje, Žemės ūkio akademijoje, Žemdirbystės institute. Jie suprato, kad visos imperijos turi pradžią ir pabaigą, kad okupacija nebus amžina, tik niekas nežinojo, kiek laiko tai tęsis. Reikėjo stengtis apginti kaimo žmonių orumą, pasitikėjimą savo jėgomis, išsaugoti meilę žemei, pagarbą gimtajam kraštui, kol tai dar nebuvo galutinai sunaikinta.

P. Vasinauskas suformulavo pagrindinius žemdirbystės postulatus: „Kaimas reikalingas ne vien duonai auginti, lygiai kaip miškas reikalingas ne vien medienai gaminti. Žemdirbys ne vien laukų artojas. Kaimas – landšafto puošmena, o žemdirbys – patikimiausias gamtos turtų saugotojas.“ Deja, dabartis parodo, kad ne visada šių postulatų laikomasi.

Sakoma, kad viskas pasaulyje susiję

Jeigu ne vyskupas M. Valančius, nebūtų A. Baranausko. Jeigu ne poeto išgarsintas Anykščių šilelis, prof. P. Vasinauskas, keliaudamas su arkliu po Lietuvą ir siūlydamas maištingas kurortinės žemdirbystės idėjas, nebūtų sustojęs ir įkūręs Arklio muziejaus. Lietuvos žemės dirbimo sistemos kūrėjo P. Vasinausko rekomendacijos, kad, žvelgiant iš žemės ūkio pozicijų, mūsų šalį reikia perskirti į dvi zonas − lygumas ir kalvotas dirvas, išlieka aktualios ir šiandien. Suvalkijos lygumose, šiaurės ir vidurio Lietuvoje geriausia vystyti gamybinę žemdirbystę, kitaip tariant, auginti duoną. O kalvotoje Aukštaitijoje ir Anykščių rajone labiau tinka plėtoti kultūrinį turizmą, organizuoti šventes, puoselėti gastronominį paveldą, vietoj begalinių rapsų laukų auginti ekologiškas daržoves turistams.

Kitas prof. P. Vasinausko ir Anykščių kultūrininkų nuopelnas − respublikinės reikšmės šventė ,,Bėk bėk, žirgeli!“ − viso Anykščių rajono pasididžiavimas ir garbė. Ją rengia daugybė Anykščių rajono kultūros įstaigų: Kultūros centras su meno kolektyvais, Sporto centras, mokyklos, seniūnijos, žirgų sporto entuziastai. Vyriausias šventės organizatorius yra Anykščių rajono savivaldybės meras. Šventės šeimininkai muziejininkai taipogi ne paskutiniu smuiku griežia − juk šventė vyksta jų kieme. Ir visi žino, jog svarbiausi uždaviniai ir darbai kurorto statuso siekiančiam Anykščių rajonui laukia ateityje, ir visi dėl tos ateities gražiai dirba jau šiandien.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]