Žiemos džiaugsmai

Ieškote, ką su šeima nuveikti žiemos metu? Nereikia toli ieškoti, atvažiuokite į Arklio muziejų pasivažinėti arkliais ir pasigrožėti nuostabiomis Niūronių apylinkėmis. Kol klausysitės žvangulių skambėjimo, o arklys trauks važelį, laikas trumpam stabtelės, o jūs netikėtai atsidursite romantiškoje, jaukioje, baltoje žiemos pasakoje… Grįžę galėsite surengti iškylą lauke arba sušilti čia pat esančioje kavinukėje.

Mūsų rogutėmis vienu metu gali važiuoti iki keturių suaugusių žmonių. Maršrutas driekiasi miško ir laukų keliukais. Kelionės trukmė – 1 val; kaina ekipažui – 100 lt/34,52 eur. Pasivažinėjimui registruojame tik telefonu.

Rekomenduojame turėti užklotų ir šiltų drabužių!

Praeityje paprotys žiemą važiuoti su rogėmis turėjo ne tik praktinės reikšmės. Tai buvo ir šventė. Iškritus puriam sniegui, kai nėra skubių darbų, žmonės galėdavo daugiau laiko skirti sau. Viena iš mėgstamiausių pramogų buvo važiavimas arklio traukiamomis rogėmis. Turtingi dvarininkai su ištaigingomis rogėmis skriedavo į bažnyčią ar pramoginę medžioklę. XIX a. II p. nuo dvarininkų neatsilikdavo ir valstiečiai, kurie turėjo paprastesnes roges, bet metalu apkaustytomis pavažomis. Tarpukariu ūkininkai didžiavosi lengvomis, patogiomis šventinėmis rogėmis, skirtingomis etnografiniuose regionuose. Aukštaitis ir dzūkas važiuodavo vienkinkiu važeliu ir lubnelėmis, žemaitis ir suvalkietis skriedavo dvikinkiu važiu ir šlajukais. Arklio kaklą apjuosdavo žvanguliais,  prie pavalkų ar plėškių prisegdavo varpelius. Roges pridengdavo ir patys užsiklodavo raštuotomis gūniomis.

Pasivažinėjimas rogėmis − neatsiejama tradicinių švenčių dalis. Rytų Lietuvoje Kalėdų laikotarpiu persirengėliai važinėdavo po kaimus. Dažniausiai važiuodavo „čigoniukai su čigonais“, kartu veždamiesi ,,mešką“ ir „ožį“. Žemaičiai Užgavėnių dieną rengdavo žirgų lenktynes. Tikėdavo, kad kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią. Kaimo bernai pasikinkydavo greitus arklius, apsivilkdavo didelėmis sermėgomis, kad aplieti vandeniu neperšlaptų, pasiimdavo į rankas lazdas ir droždavo visus, kas juos liedavo vandeniu. Važiuodami per kaimą šaukdavo: ,,Vandenio, žmonės, duokit vandenio!”. Jei kaimo pakraštį pasiekdavo niekieno neaplieti, tai tada grįždami atgal dejuodavo: ,,Per visa sodžių važiavau, nė viedro vandenėlio negavau“. Taip važiuodavo daug kartų, kad žemė būtų drėgnesnė. Dažnai ūkininkai ragindavo bernus važinėtis per Užgavėnes, kad metai geri būtų.

Užgavėnės buvo didžiausia ir triukšmingiausia ir Lietuvos sentikių šventė. Visi, kurie turėjo kaime arklius, paslapčiomis ruošdavosi lenktynėms, visiems knietėjo laimėti. Lenktyniaudavo iš vieno kaimo į kitą, kol arkliai visiškai nusikamuodavo. Tai buvo paprasčiausia, o kartu ir azartiškiausia Užgavėnių atrakcija. Matyt, šis pomėgis lenktyniauti su rogėmis padarė didžiausią įtaką tradicinėms žirgų lenktynėms.

Nuo 1978 m. Arklio muziejuje atgaivinamos senosios važinėjimo su rogėmis tradicijos. Kai tik žemę padengs storas sniego sluoksnis, arkliai bus pakinkyti į važelius, o muziejaus lankytojai, važiuodami gražiais Niūronių kaimo pušynais, Šventosios upės pakrantėmis galės prisiminti ir pajausti, kaip tai darė mūsų senoliai.

Nuotraukų galerija [..]