Žemaitukas Varis iš Giliogirio dvaro

Spalio mėnesį Arklio muziejaus darbuotojų komanda išsiruošė kelionei į Rietavą. Iš rūko mistiškai bundantis rytas daug gera žadėjo. Nors pagrindinis kelionės tikslas buvo parsivežti žirgelį žemaituką, bet muziejininkai nebūtų muziejininkais jeigu praleistų progą gyvai pasidomėti vietos miesto istorija. Todėl pirmiausia užsuko į Rietavo muziejų, kur maloniai sutikti muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, išklausė įdomų pasakojimą ir pasidžiaugė gražiai tvarkomu muziejumi.

Rietavas kunigaikščių Oginskių giminės perlas

XIX a. Rietavas buvo svarbus kultūros centras. Garsėjo šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmais, muzikos mokykla su orkestru. Žmonės čia rinkdavosi į simfoninės muzikos ir pučiamųjų instrumentų koncertus. Rietave veikė žemės ūkio parodos. Šalia dvaro buvo užveistas peizažinio stiliaus parkas, kuriame augo palmės, kamelijos, fikusai, orchidėjos, paparčiai ir kiti egzotiniai augalai. Rietave uždegta pirmoji elektros lemputė, nutiesta telefono linija ir dar daug dalykų, kurie čia įvyko pirmiausia iš visos Lietuvos.

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas negailestingai suniokojo kunigaikščių Oginskių puoselėtą miestą. Dvaro rūmuose kilo gaisras, išgrobstyta daug meno kūrinių, muzikos instrumentų. Sovietinės okupacijos metais norėdami nuslėpti istorinę praeitį „šviesaus rytojaus“ kūrėjai pristatė abejotinos vertės statinių, kurie vėliau atkuriant architektūrinį paveldą tapo kliuviniu.

Pustelėjus atgimimo bangai patriotiškai nusiteikę rietaviškiai susirūpino Oginskių palikimo išsaugojimu. Nuveikta labai daug darbų. Suremontuoti išlikę dvaro pastatai, kuriuose įsikūrė Rietavo miesto savivaldybė ir seniūnija. Atidengti rūmų pamatai, įrengta aikštė skirta vasaros renginiams. Sutvarkytas ir prižiūrimas parkas. Senajame muzikos mokyklos pastate atidarytas Rietavo Oginskių istorijos muziejus.

Giliogiris senas Kaveckų giminės lizdas

Tęsdami pažintį, kaip žemaičiai atkuria ir puoselėja istorinį palikimą, atvykome į Giliogirio dvarą. Šiandien Giliogiris žinomas, kaip vienas iš nedaugelio išlikusių medinių dvarų, bet ne mažiau garsus ir įdomus jo šeimininkas žemaitis Saulius Kaveckas. Apie Saulių galima daug papasakoti. Studijavo Kauno technologijos universitete dabar vadovauja statybos įmonei. Tuo nepasitenkino ir baigė istorijos mokslus Vilniaus universitete. Parašė diplominį darbą apie Giliogirio dvarą ir apsisprendė atgaivinti seną Kaveckų giminės lizdą.

Nuo XVI a. Giliogirio dvarą valdė didikų Strovenskių giminė, bet dėl prolenkiškų valdytojų pažiūrų atkurtos Lietuvos valstybėje dvaras buvo atiduotas parceliacijai. Sauliaus senelis Marinas Kaveckas ilgai kaupė pinigus užjūriuose, bet tėviškės ilgesys jį sugrąžino į Lietuvą. Vedė bajoriškos kilmės, Plungės viceburmistro dukrą, mokytoją Eugeniją Bichnevičaitę ir nusipirko Giliogirio dvarą. Darbštūs naujakuriai atgaivino apmirusį ūkį, padarė jį pelningu ir išplėtė valdas nuo 80 iki 144 hektarų dydžio. Šeimoje gimė trys vaikai. Tačiau ramų gyvenimą nutraukė sovietinė okupacija. Dvaras buvo nacionalizuotas, atimta visa turėta nuosavybė.

Apie tą laikotarpį M. Kaveckas sakė-nereikia vargti, nes tuo pasinaudoja kiti. Tačiau vėliau, kaip matysime vargas nenuėjo veltui. Geroji, darbščių Kaveckų giminės dvasia atgimė palikuonyse ir Giliogirio dvaras buvo išgelbėtas nuo išnykimo.

Kaveckų šeimą su vaikais naujoji valdžia ištrėmė į Sibirą. Gyvendami ir dirbdami miško paruošimo ūkyje, kaip ir dauguma tremtinių Kaveckai patyrė skaudžią dalią. M. Kaveckas buvo drąsus žmogus. Lageryje kritikavo sovietinę santvarką. Už tai buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir gyvas nesugrįžo. Tremtyje mirė ir mama. Likę našlaičiais vaikai nelegaliai su didžiuliais išbandymais ir pavojais gyvybei sėkmingai pasiekė Lietuvą, kur Sauliaus prosenelis juos globojo ir užaugino.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo nuosavybės sugrąžinimas. Kartu su pusbroliu Saulius užsuko į Giliogirį. Žlugus kolūkiams dvaras buvo labai apleistas. Be durų, išdaužytais langais, kiauromis sienomis. Sugriuvę ūkiniai pastatai.

Sunku buvo prisijaukinti šią vietą-prisimena dvaro šeimininkas. Daug darbo ir lėšų reikėjo, bet tikėjimas, pasitikėjimas savo jėgomis užaugino vaisius. Pamažu buvo suremontuotos gyvenamo namo sienos, uždengtas naujas stogas, atstatyti senieji dvaro svirnai, ledainė. Dvaras neatpažįstamai pasikeitė. Dabar čia švenčiamos valstybinės šventės, organizuojamos parodos, dailininkų plenerai, lankosi turistai. Daug galėtume kalbėti apie Giliogirio dvarą, kaip sėkmingą projektą, bet mums muziejininkams labiausiai rūpi žemaitukai.

Kaip dvare atsirado žemaitukai, atsakymas slypi šeimininko verslume. Jis neabejingas gyvenimo kelyje pasitaikančioms naujovėms. Kažkada iš dviejų avilių atsirado didelis bičių ūkis. Iš kelių šilauogių krūmų pusės hektaro uogienojų plotas. Bičiulis, Rietavo žirgyno direktorius Ričardas Astrauskas pasiūlė nusipirkti jauniklį žemaituką Vėją ir Saulius parsivežė jį namo. Dabar Vėjas suaugęs žirgas. Su juo jodinėja vaikai ir sėkmingai dalyvauja varžybose. Nenuostabu, nes Vėjas kilęs iš žemaituko Kvadrato linijos, kuris konkūrų varžybose peršoko savo ūgį (155 cm.) ir šio rekordo dar niekas nepadidino. Laikui bėgant Vėjas susirado draugę Akėją, kuri atvedė Varį ir kitus žemaitukus. Žemaitukais S. Kaveckas rūpinasi, kaip vaikais. Jie turi patogų tvartą, ėdžias pilnas avižų ir ganosi vešlioje pievoje su tvenkiniu.

Žemaitukas užsispyręs ir kantrus, kaip žemaitis. Nors Varis iš Giliogirio dvaro niekur nebuvo keliavęs, bet sėkmingai pasiekė Arklio muziejų ir įsikūrė naujuose namuose netoli Variaus upelio, kuriuose žemaitukų draugiją ir tėtį Vėją atstoja stambiųjų žemaitukų veislės, aukštaičiu vadinamas žirgas Kėkštas. Šeimininkas S. Kaveckas džiaugiasi, kad jo augintinis pateko į geras rankas, o mes viliamės, kad Varis išaugs į tvirtą žirgelį, taps vaikų ir visų muziejaus lankytojų mylimu draugu.

Egidijus MUSTEIKIS

Nuotraukų galerija [..]