Vlado Vaicekausko pasveikinimas

Būkit pasveikinti aukštieji svečiai. Būkit pasveikinti visi dideli ir maži parapijonys sugužėję į kasmetį aukštaičių giminės suvažiavimą, vienintelius Lietuvoje, regėt ir visoje Europoje ištikimoj bėdoj, varge, džiaugsme šeimos nario eikliojo žirgo ir darbštuolio Bėrio pagerbimo atlaidus.

2028 metais minėsime Arklio muziejaus įkūkimo 50-ąsias metines. Tuomet pagerbsime visus muziejų kūrusius, tebekuriančius ir jau iškeliavusius.

Aną dieną, kaip esu įpratęs, vaikščiojau po sostinės Antakalnio miškus, paukščių giesmių užliūliuotas išgirdau keistą dangaus bilsmą ir profesoriaus Petro Vasinausko balsą: greičiau užbaik savo knygą ir atskrisk, aš suplanavau keliones po Dangų, Šventasis Petras man patikėjo raktus nuo skaistyklos, Rojaus ir Pragaro. Pragaras rekonstruotas, palengvintos kančios, nuo jo kelią ir pradėsim.

Prieš išskrisdamas sukaupiau drąsos paviešinti mano širdį drumsčiančią idėją.

* * *

Seniai nebereikia įrodinėti, kad žemė apvali. Gyvas stebuklas, kad Dangaus platybėse skrendame be skafandrų.

Pasaulyje turime dalykų, kurie skelbiami be įrodymų, pavyzdžiui, Dangaus ir Žemės sutvėrėjo, sielos apvaizdos apsireiškimai. Tuo tarpu meilė moteriai reikalauja įrodymų, pastangų, budrumo. Meilės turi būti daug. Ji turi siekti dangų ir žibėti ryškiau nei Vakarė žvaigždė.

Meilės negalima išdalyti visam pasauliui, ji turi priklausyti tik mylimam žmogui ir vaikams.

Meilės trokštama labiau nei turtų. Prieš ją nublanksta visi žemiški rūpesčiai ir bėdos.

Meilė apakina, nes pati akla. Kartą sutikęs, nešiosies ilgus metus nelyginant kuprą, nors tavoji seniai dingo už posūkio. Kristus per erškėčių vainiką išpirko pasaulio nuodėmes. Meilė gali atleisti, bet tik ne tavo nuodėmes. O jeigu ir atleis – tik žodžiais, bet ne širdyje.

Meilei reikia aukotis, nes ji siekia išlikti nesutepta.

Meilės neįmanoma prisišaukti. Ji ateina tuomet, kai pati to užsigeidžia.

Vieną gražią dieną ar pilną paslaptingų šiugždesių naktį, ar padūmavusį rasotą rytą ji ima ir išeina. Kodėl?

Išeina neatsiklaususi, neatsiprašiusi, neatsisuka į tavo meldimą, pilnas ašarų ir išgąsčio akis. Kodėl?

Išeina širdyje palikdama išdegintą plynę, jausmų ir proto griuvėsius.

Iš meilės griuvėsių pakyli sunkiau nei iš sunkios ligos patalo.

Bet meilei ir to negana! Ji tave, tik tave apgaubia purpurine meilės budelio mantija.

Pati meilė kaltės neprisiima. Nors ji, atleiskite, daugiau yra naikintoja nei kūrėja. Tik labai retais atvejais būna atvirkščiai.

Blogiausia, kad meilei neegzistuoja nei amžiaus skirtumai, nei senaties terminai – ji sugrįžta, kad sužeistų dar giliau. Arba tam, kad prikeltų iš pelenų.

Maloningasai Dieve, nepaisant nieko, į mano sužvarbusią sielą atsiųsk nors patį mažiausią, patį menkiausią meilės blyksnį. To pakaks per amžių amžius.

Pasaulio lūžių – karo, maro, bado metais didžiausias fizines ir dvasines kančias savo tėvų, vyrų, sūnų netektis patyrė mūsų propramotės, močiutės, mūsų mamos, ir šiandien per dažnai pasitaiko, kad moteris priversta eiti vyrui iš paskos ir skęsti jo sukeltose gyvenimo dulkėse.

* * *

Moters įsčiose užsimezgė gyvybė, o sterblėje išaugo lietuvių tauta, viso pasaulio žmonija.

Sukaupęs drąsą tariu: Vilniuje, Lukiškių kankinių aikštėje turėtų iškilti įstabaus grožio lietuvės, aplipusios vaikais ir anūkais, kaip obelis vaisiais paminklas, didžiausios pagarbos ir padėkos ženklas.

Bet Vilniaus Valdovai Lukiškių kankinių aikštę pavertę paplūdimiu, o sostinę paskelbę europinio masto „G“ tašku to nepadarys.

* * *

Anuo metu buvo plačiai statomi paminklai generolams, vaikai svajojo būti kosmonautais, drąsi Anykščių valdžia palaimino Petro Vasinausko, mano globėjo ir mokytojo – per 42 kelionės arkliu po Lietuvą dienas baigiau profesoriaus akademiją – idėją įkurti Arklio muziejų. Rajono valdžia susirinko galybę dygių politikos kankorėžių, bet savo nutarimo neatšaukė!

Guodžiu save, kad ir šių dienų anykštėnų išrinkta valdžia galėtų palaiminti įstabaus grožio ir didžios prasmės Moters aukštaitės aplipusios vaikais, anūkais ir proanūkiais, kaip lietuviškos veislės antaninė obelis vaisiais.

Ir tą turi padaryti Lietuvoj ir visuos pasaulio kraštuos pasiklydę Aukštaitijos krašto vyrai savo lėšomis, susimetę po saują, kai ir po rieškučias eurų.

Per vyrų mielaširdystę galėtume išpirkti bent menkutę dalį vyriškų nuodėmių, nusidėjimų Savajai ir per dažnai pamirštai mamai.

Prie iškilaus grožio ir didžios prasmės propramotei, močiutei, motinai, žmonai, dukroms paminklo priklauptų dideli ir maži, savi ir pakeleivingi žmonės. Žodis mama įdėtas į viso pasaulio vyrų ir vaikų lūpas.

* * *

Išmintingi anykštėnai, pasitelkę Vilniaus aukštaičių bendriją, visus parapijomis ir jų ganytojus parinktų švento paminklo kūrimo vietą, sutelktų Aukštaitijos vyriją šventiems darbams. Aš būsiu kartu.

* * *

Svajokit! Svajonės nieko nekainuoja. Svajokit darbuos ir gyvenimo reikaluos ir minkštuos pataluos. Svajonės suteikia jėgų ir prailgina gyvenimą.

* * *

Kur ir kada gimė Arklio muziejaus įkūrimo idėja

Idėja gimė Ignalinos rajono „Vilties“ kolūkio poilsinėje. Ankstyvą sekmadienio rytą kino grupė lydėjusi kelionėje, išvyko į Vilnių, mudu nusiprausėme, išsimaudėme ežere ir susėdom ant suolelio, kad apdžiūtume (profesoriaus išsireiškimas).

Profesoriau, kelionė artėja į pabaigą, kas nutiks mūsų Bėriukui, padovanotai lineikai, arklio aprėdams? Jei parašysit atvirą knygą apie man papasakotą nepagražintą gyvenimą, tai rankraštis ilgam nusės į Žemdirbystės instituto archyvą. Rankraštis „ilsėjosi“ kone 20 metų! Matot, kas liko iš mano kino scenarijaus apie lietuvio ir žirgo draugystę?

Profesorius ilgai tylėjo, po to tarė: aš, Vladai, sugalvojau įkurti Arklio muziejų. Tam pašvęsiu likusį gyvenimą. Mūsų Bėriukas ganysis pievoje, vėliau persikraustys į muziejų. Reikia įamžinti mūsų Bėriuką. Abejoji, ar man pasiseks?

Padėsiu kuo galėsiu, profesoriau. Būsiu kartu, ir mudu sumušėm delnais. Profesorius dažnai skambino, buvodamas Vilniuje užsukdavo į redakciją, rašė laiškus, bėdojo, kad idėjos nepalaikė net Rumšiškių buities muziejus. O vieną rytą pranešė linksmą žinią: idėjai pritarė Anykščių valdžia. Tik jį reikia kurti atokiau nuo miesto. Radau patikimą, idėja užsikrėtusį vyruką (dr. Antaną Puodžiuką), kuris kartu prisiėmė muziejaus kūrimo naštą. Aš ten apsigyvenau, atvažiuok, išlenksim po kvortą pasvalietiško alaus.

Iki gyvenimo pabaigos mudu išlaikėme pagarbius ryšius, kartu džiaugėmės, kad mūsų kelionė arkliu po Lietuvą apsivainikavo didžia sėkme.

Vladas Vaicekauskas, 2025 m. birželis

Nuotraukų galerija [..]