Vadelės ir paprūgos

Arklio muziejus stengiasi kuo išsamiau perteikti žmogaus ir arklio ryšį. Vadinasi, norima parodyti ne tik pragmatiškuosius aspektus, bet ir labiau emocijomis pagrįstus. Šiuo atveju geras pavyzdys – žirgo puošimas. Iššukuotas kailis ar uodega, supinti karčiai – dar ne viskas… Papuošti galima ir gražiomis odinėmis kamanomis. Važiuojant šventine kinkomąja priemone – ne prošal turėti įmantresnes vadeles. Prie jų derėtų ir gražesnė paprūga (pavarža).

Kaip žinoma, „arklį valdyti galima apynasriu ir vadelėmis (vadžiomis, atverslais, atvarslais – Žemaitijoje). Vadelės būdavo įkabinamos į žiedus, į kuriuos įkabindavo ir žąslus. Tempiant vadeles, buvo tempiami ir žąslai.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje ir vėlesniais dešimtmečiais darbinės vadelės buvo kanapinės, nuvytos iš kelių virvelių. XX a. 2-4-ajame dešimtmetyje turtingesnieji valstiečiai, turėję išeiginius pakinktus, naudojo odines ir austines vadeles. XX a. 3-4-ajame dešimtmetyje austinių vadelių buvo galima nusipirkti parduotuvėse. Tai buvo fabrikinės gamybos vadelės iš jūros žolių ar pusiau lininės. Daugelis valstiečių jomis kinkė kaip išeiginėmis. Odines vadeles kinkė su itin gražiais išeiginiais pakinktais.

XX a. 2-4-ajame dešimtmetyje buvo naudojamos ir iš vilnonių ar pusvilnonių siūlų namuose austos raštuotos vadelės. Tokias spalvotas vadeles ausdavo moterys. Spalvotos, raštuotos vadelės buvo naudojamos Žemaitijoje ir Aukštaitijoje.

Porai arklių valdyti valstiečiai kinkė kryžmines arba keturių šakų vadeles. Kryžmines vadeles turėjo tik turtingesnieji valstiečiai. Daugiausiai jos buvo paplitusios  Žemaitijos ir Suvalkijos valstiečių ūkiuose, neretai pasitaikydavo Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje.“*

Ėmus domėtis šia sritimi, kilo noras atkurti ne kasdienes vadeles ir paprūgas. Juk Arklio muziejaus lankytojams kiekvienas pasivažinėjimas bet kuria žiemine ar vasarine kinkomąja priemone turėtų būti, o gal ir yra – šventė, savotiškas prisilietimas prie jų senolių gyvenimo.

Kalbantis su senaisiais niūroniškais ir aplinkinių kaimų gyventojais aiškėja, kad kai kuriems iš jų arklys buvo labai svarbus ne tik dėl to, kad padėjo nudirbti visus ūkio darbus, bet ir dėl to, kad jį labai mylėjo kaip gyvą padarą. Tai, žinoma, buvo labiau vyrų pasididžiavimo objektas. Nors iš vaikystės laikų labai ryškiai prisimenu, kaip močiutė pasakodavo apie ardėnų veislės eržilą, kurį jos tėtis kinkydavo veždamas šeimyną į atlaidus ar kitas šventes. Iš jos tono suprasdavau, kaip ji arkliu didžiuodavosi ir kaip tai jiems visiems būdavo svarbu.

Patys vyrai dar net XX a. II  pusėje stengdavosi iš kažkokių, kokių tik galėdavo gauti medžiagų nuausti kantarus ar gražesnes vadeles. Ypač šiuo laikotarpiu paplitusi medžiaga buvo vadinamosios „kitkinės“ virvės. Pastarųjų pasitaikydavo kelių spalvų. Išeidavo šiokie tokie deriniai (baltos ir rausvos, baltos ir mėlynos). Dar ir dabar Niūronyse šiek tiek su arkliais susiję žmonės gali patys nusipinti vadinamuosius kantarus.

Mane domino senesni laikai, kai raštuotos vadelės ir paprūgos būdavo audžiamos iš vilnonių ar lininių siūlų.

Pasirodo, tokių pavyzdžių Lietuvos muziejuose dar galima rasti visai nemažai. Didžioji dauguma – vytinės, nors yra ir rinktinių. Daug mažiau – skietu, žiočių keitėju austų vadelių. Panagrinėsiu būdingiausius jų bruožus.

Stengdavosi nuausti kuo ryškesnes vadeles. Dominuodavo, žinoma raudona spalva ir jos atspalviai. Ją derindavo su juoda, violetine, balta ar lino. Neretai pasitaikydavo, mano galva, nebūdingų, gamtoje nesančių ryškių žalsvai geltonų, violetinių, žalių spalvų. Šis reiškinys visiškai paaiškinamas.  Domintis lovatiesių spalvomis, nemažai pateikėjų teigė, jog siūlus dažydavo tokiais dažais, kokius tik sugebėdavo gauti. Aš pati prisimenu tuos laikus, kai mano močiutė su trimis savo seserimis ant Galinių kaimo kieme sumūrytos lauko krosnelės pastatydavo katilą ir jame vilnonius siūlus dažydavo labai ryškiomis spalvomis: rožine, violetine, vadinamąja „elektrik“. Manau, kad šios spalvos joms patikdavo. Iš tų siūlų vėliau megzdavo megztinius, pirštines, šerpes.

Apžiūrėjus kai kuriuose Lietuvos muziejuose  saugomas vadeles, matome, kad gana dažnai jos nuaustos iš oranžinių, įvairių atspalvių raudonų, įvairių atspalvių geltonų, žalių, violetinių, mėlynų siūlų. Taip pat derinami balti su žaliais; geltoni su juodais; žali su vyšniniais; gelsvi su raudonais; labai mėgiami vėliavos spalvų; raudoni ir violetiniai su žaliais; violetiniai, juodi ir balti su samaniniais; žali su violetiniais; rožiniai su lino spalvos; rožiniai su žaliais; raudoni su violetiniais.

Taigi, galima daryti išvadą, kad ryškesnės spalvos vis dėlto buvo labiau mėgiamos. Juk arklys ir vežimas santykinai dideli objektai ir tik ryški spalva geriau matoma, vadinasi ir labiau jaudinanti. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad XX a. net ir pirmojoje pusėje kaimo žmogus neturėjo ir nesistengė turėti daug pramogų. Ramiai gyveno ūkyje su savo gyvulėliais ir augalais. Ir išsiruošdavo tik į vienus kitus toje vietovėje žymesnius atlaidus, giminaičių vestuves ar laidotuves. Dabarties žmogus, ypač miestietis nebegali suvokti ir įsivaizduoti tokio gyvenimo būdo. Juk tik panorėjęs jis gali trenktis per visą Lietuvą, nors ir kas savaitgalį, taip stengdamasis užpildyti savo tuštoką, viskuo pertekusį gyvenimą. O seniau, jei jau išvažiuodavo į metinius atlaidus, tai smagu būdavo pasididžiuoti ir puikiu arkliu, padažytu vežimaičiu, gražiomis spalvomis spindinčia gūnia ar vadelėmis. Visos šios mintys atėjo, prisimenant savo abiejų močiučių ir senelio pokalbius. Džiaugiuosi, kad jie man įdiegė meilę mažiems dalykams ir ypač gamtai.

Grįžkime prie vadelių. Praktiškiau, jei nuo kamanų iki balnelio būtų stipresnė – odinė dalis, nes ne taip greitai susitrintų ir išsipurvintų. Dauguma išlikusių senųjų vadelių tokios ir yra: austa dalis – maždaug nuo 332 iki 580 centimetrų ilgio, o odinės dalys – nuo 175 iki 237 centimetrų. Muziejuose saugoma daug vadelėms skirtų juostų, kurių ilgis – nuo 354 iki 850 centimetrų. Būdingiausias plotis – nuo 2,5  iki 5 centimetrų, bet pasitaiko ir siauresnių – 2 centimetrų bei labai plačių – net iki 12 centimetrų.

Vadelių apmatams bei ataudams dažniausiai buvo naudojami vilnoniai, kanapiniai ir lininiai (prastesni – pakuliniai) siūlai. Vytiniai raštai  – gana paprasti: per visą ilgį einančios  viena arba dvi kitos spalvos siūlų juostos, rombelių, eglučių ir kryželių derinys, skersinis zigzagas. Dažniausiai jos be rašto – vienos spalvos. Skietu žiočių keitėju austos vadelės – išilgadryžės arba vienos spalvos. Įmantresnių raštų – rinktinės.

Visai nedaug tegalima pamatyti austų šventinių paprūgų (pavaržų). Tai juostos, skirtos balneliui prie nugaros pritvirtinti. Pastarųjų apmatai ir ataudai – įvairių spalvų lininiai ir pakuliniai siūlai. Paprūgų ilgis – nuo 200 iki 250 centimetrų, plotis – 6-7 centimetrai. Dažniausiai jos austos lentelėmis.

Po visų minėtų pamąstymų ir tyrinėjimų, pirmiausia  pabandžiau atkurti vadeles. Pasirodė, kad odos beveik neįmanoma gauti, o jei ir rastum būtų muziejui per brangu. Taigi visas vadeles – nuo kamanų iki vadeliotojo rankų nuvijau iš vilnonių siūlų (ataudai – lininė arba džiuto virvelė). Pasirinkau vijimo techniką, nes tokių vadelių teko matyti daugiausiai ir, svarbiausia, rastų Anykščių rajone. Taip pat, mano galva, šia technika austos vadelės yra pačios stipriausios. Iš pradžių pasirinkau nesudėtingus raštus: rombelių derinio su kryželiais, eglutės. Gana paprastos išilgais dviejų spalvų dryželiais nuvytos vadelės. Jos ypač gražiai atrodo, kai susisuka vadeliojant, o šio reiškinio tikrai neįmanoma išvengti. Nuausdavau apie 900 centimetrų, kad liktų užlenkimui su papuošimu, panašiu į kutą. Galai buvo sutvirtinti odos gabaliukais, įverti kalvio darbo žiedai. Prie žąslų prisegti panaudotos XX a. pabaigoje labiausiai paplitusios „plunksnos“  arba jau naujesni įrenginiai, vadinamieji karabinai (1 nuotr.).

Paprūgas nuvijau tokios spalvos kaip ir vadeles. Jų ilgį taikiau prie arklio pilvo apimties ir balnelio sagčių ilgio. Kad vilna nesiliestų su arklio kailiu, prisiuvau drobinį pamušalą. (2 nuotr.).

Nemažai esu girdėjusi vyresnių žmonių pasakojimų apie tai, kad šventinius pakinktus papuošdavo vilnonių siūlų bumbulais. Mačiau jų ir prie muziejuose saugomų eksponatų. Todėl padariau atitinkamos spalvos bumbulų (prie kamanų, prie balnelio, prie vežimo). Tegu visiems bus smagiau.

Aprašytosios vadelė ir paprūgos yra naudojamos antrus metus. Kada ne kada skalbiamos. Laikas parodys, ar jos bus tvirtos, juk naudojamos ne kelis kartus per metus, kaip seniau, o nuolat. Visa bėda – jos labai skanios tvarte gyvenantiems graužikams.

Nuotraukose (3,4,5) matome, kaip jaunosios audėjos iš Anykščių Antano Vienuolio ir  Jono Biliūno gimnazijų aukščiau aprašytu būdu bando nuausti vadeles. Ilgas ir sunkus tai darbas dabarties žmogui. Bet, tikėkime,  įveikiamas. Šalia paprastų, ryškių raštų galime pastebėti ir originalų, Karolinos sukurtą, kuris nenusileistų mūsų senolių sugalvotiems (6). Siūlus pasirinkome ryškius – raudonus, juodus, pilkus. Ir austi, ir važnyčioti bus linksmiau.

*Janina Morkūnienė. Valstiečių rogės, pakinktai ir jų gamyba. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994

Dalia Bernotaitė-Janušienė

Nuotraukų galerija [..]