Rugių sėja Niūronyse

Arklio muziejuje gražia tradicija tapo minėti Duonpelnio dieną: sėti rugius ir kepti naminę duoną. Ūkininkas iš Andrioniškio Arvydas Masys, pasikinkęs kumelę Romaškę, demonstravo, kaip anksčiau buvo dirbama žemė arkliais. Šventėje dalyvavo tradicijų puoselėtojų būrelio mokiniai iš Anykščių Antano Vienuolio-Žukausko progimnazijos (vadovė Vilė Mikučionytė), specialiai į šventę išsiruošę svečiai iš Vilniaus ir kitų rajonų, Niūronių kaimo gyventojai, muziejaus edukacinių veiklų dalyviai ir ekspozicijų lankytojai.

Svarbiausia – meilė arkliams

Šventė prasidėjo žemės darbų demonstravimu. Į muziejaus teritorijoje paruoštą žemės plotą eiklios kumelaitės traukiamu vežimu atskubėjo ūkininkas Arvydas Masys su žmona Maryte. Vežėtėlėse tilpo visa tai, ko reikia žemei dirbti: plūgas, akėčios, branktas, valkčiai.

Andrioniškietis A. Masys – įdomus žmogus. Arklius jis laiko ne dėl didelės naudos, bet daugiau iš meilės Jo gyvenimas – gyva draugystės su arkliais istorija. A. Masys nuo jaunystės 40 metų dirbo miškininkystės srityje, iš jų 29 metus – Pavariuose eiguliu. Tada visus miško tvarkymo, medienos paruošimo darbus dirbo arkliais. Paties eigulio transporto priemonė irgi buvo arklys su vežimu. A. Masio vadovaujamai eiguvai buvo priskirta 10 arklių, su kuriais darbininkai traukė rąstus iš miško, vežė į laikinas sandėliavimo aikštutes. Nors arkliai buvo valstybės, bet miško darbininkai jais rūpinosi kaip savais. Gerų arklių tada labai truko. Apeidamas įstatymus iš savo bičiulio, Skiemonių „Ąžuolo“ kolūkio pirmininko už pinigus A. Masys nusipirko gerai nušertą, gražų arklį, laikė savo namuose ir važiuodavo į darbą.

Panašiai likimas „prie arklių“ atvedė ir Marytę Masienę . Jos tėvelis prižiūrėjo kolūkio arklius, Marytė nuo 14 metų padėjo jam. Tuo laiku arkliais vežė šieną, minė prėslus, su šešiais arklias traukė kūlimo mašiną. Nors arkliai sunkiai dirbo, tačiau niekada negaudavo avižų. Arklius šerdavo akselinėje susmulkintais šiaudais su dobilais. E. Masienė prisimena, kaip vienam nusilpusiam jaunam arkliui slapta duodavo iš po akselinės pribirėjusių dobilų lapų. Pamažu mirčiai pasmerktas arklys taip pasikeitė, kad nesiskyrė nuo kitų. Kolūkiečių poreikiams arklius išduodavo pagal korteles, tačiau mėgstantis rizikuoti jaunimas pusiau slapta juos gaudavo ir važiuodavo į Užgavėnes, gegužines ir kitokias jaunimo šventes.

Iširus kolūkiams Arvydas ir Marytė laikė nuosavus arklius. Jų turėjo per dvidešimt: širmą kumelaitę, Budiono veislės žirgą, gražuolį Lietuvos sunkųjį, kurio nugara buvo kaip stalas. Ant jo užlipę trys anūkai jodavo. Dabartinė kumelė Romaškė, nors ir turi žirgų kraujo, tačiau šeimininkas ne tik su ja važiuoja, bet ir dirba ūkio darbus: dirba žemę, veža šieną, iš miško parsigabena malkas. Abu Masiai dalyvauja įvairiuose renginiuose: arklio traukiamu vežimu atvažiuoja prie Šventosios upės į organizuojamą naktigonę, kiekvieni metai dalyvauja tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventėje „Bėk bėk, žirgeli“, arklių kaustymo varžytuvėse.

Kumelaitė Romaškė žvitri ir energinga, su ja šeimininkas greitai suarė lauką, akėčiomis išpureno žemę. Žemdirbio darbų paprastumas ir išartos žemės kvapas sužadino gerus prisiminimus dviems muziejaus lankytojams iš Vilniaus, ir jie pabandė arti lauką. Neatsiliko šventės dalyvė Irma iš Šakių, tarsi primindama sunkius mūsų istorijos momentus, kai vyrai išeidavo į karą, ir moterims teko eiti paskui plūgą. Jaunuoliai iš miesto turėjo galimybę su arkliu išakėti žemę.

Rugių sėja – garbingas darbas

Praeityje rugių sėja buvo vienas iš svarbiausių ir garbingiausių darbų. Daugiausia sėdavo tėvas, viso ūkio šeimininkas Sėdavo javus apsirengęs švariais drabužiais, kad rugiai būtų nežolėti. Dažnai rengdavosi baltai, nes rugiai bus švarūs ir duona balta. Pradėdami sėją į sėklą įberdavo per Žolinę pašventintų rugių.

Rugius pasėjo Niūronyse gyvenantis Antanas Tumas. Lauką biržijo Antano Vienuolio-Žukausko progimnazijos mokinys, niūronietis Lukas Katinas. Prie sėjos darbų pratindavo ir paauglius, todėl sėjėjas Antanas leido ir vaikams pabandyti sėti rugius. Mokytojos V. Mikučionytės suburtos moterys padainavo progines sėjos dainas, vaikai pašoko, kad rugiai užaugtų aukšti ir vešlūs. Pasėję rugius visi patraukė į aukštaitiškos sodybos gryčią, kurioje kepė duoną ir vaišinosi kitomis kaimiškomis vaišėmis. Jaunimas šoko liaudiškus šokius, dainavo. Nors sėjos šventės dalyviai suvažiavo iš skirtingų Lietuvos vietų, tačiau visi jautėsi kaip didelė, draugiška šeima.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]