Pagerbė muziejaus įkūrėją

Atvėsus orams ir sumažėjus lankytojų, Arklio muziejaus darbuotojai išsiruošė į Kėdainių rajone, Dotnuvoje esantį Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro žemdirbystės institutą. Maršrutas neatsitiktinis – šių metų gruodžio 14 d. minimas 110-asis Arklio muziejaus sumanytojo profesoriaus Petro Vasinausko gimtadienis.

Žemdirbystės instituto centriniuose rūmuose Leidybos ir informacijos vadovė Daiva Puidokienė muziejininkams pristatė prof. P. Vasinausko parašytų knygų ir kitų leidinių parodą, instituto istorijos stendus, muziejų, profesorių P. Vasinausko ir J. Tonkūno darbo kabinetą. Muziejininkai apžiūrėjo namą, kuriame 1956-1968 m. gyveno Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius P. Vasinauskas ir Dotnuvos dvaro rūmus. Labai pasisekė, kad buvo galima pabendrauti su dr. Virginijumi Feiza – ekspedicijų rinkti Arklio muziejui eksponatus dalyviu, buvusiu Kaltinėnų bandymų stoties mokslininku, dabar Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėju. Dr. V. Feiza pasidalino prisiminimais apie prof. P. Vasinausko rūpesčius dėl Arklio muziejaus, apgailestavo, kad nepastatyti Žirgo rūmai, neparuoštas kurortinės žemdirbystės centras, o ekspedicijų metu surinktiems eksponatams nebuvo tinkamų sąlygų laikyti. Gėlainių kapinėse muziejininkai aplankė prof. P. Vasinausko kapą, pagerbė jo atminimą.

„Dotnuva – antroji mano tėviškė, kur prabėgo brandžiausi gyvenimo metai“, – dienoraštyje rašė P. Vasinauskas. Profesorius Dotnuvoje studijavo Žemės ūkio akademijoje, buvo bandymų stoties direktorius, mokslinis bendradarbis, vadovavo Lietuvos žemdirbystės institutui. Iš viso čia praleido 27 metus, gyveno ilgiau, negu gimtajame Pasvalyje.

Praktinės agronomijos metais, dirbdamas Šakių apskrities vyriausiuoju agronomu bei agronomu Vabalninko, Dusetų, Švenčionių krašte, P. Vasinauskas buvo nusistatęs kovoti už kaimo žmonių interesus, kad ūkininkai išilaikytų ir įsitvirtintų savo žemėje. Buvo vienas iš Suvalkijos ūkininkų streiko organizatorių, nors komunistų nepalaikė ir niekada nebuvo šios partijos nariu. Dotnuvoje išryškėjo prof. P. Vasinausko asmenybės charakterio tvirtumas ir pastovumas, pilietinė drąsa.

Okupaciniu laikotarpiu reikėjo kovoti prieš iš Rytų plintančias moksliškai nepagrįstas idėjas Lietuvos žemės ūkiui pertvarkyti – akademiko V. Viljamso žalieninės žemdirbystės sistema (jos pagrindas buvo daugiamečių žolių auginimas, vertęs atsisakyti Lietuvoje išbandytos ilgametės patirties į antrametes dobilienas sėti žiemkenčius) bei kolūkiečio T. Malcevo vardu pavadinto beverstuvio plūgo įdiegimo skirtingo klimato zonose teorija. P. Vasinauskui ir be specialių tyrimų buvo aišku, kad mūsų drėgno klimato sąlygomis, neapvertus žemės riekės, piktžolių išnaikinti neįmanoma. Tada P. Vasinausko iniciatyva Dotnuvos bandymų stotyje buvo pradėti organizuoti lauko tyrimai, ir moksliniais pagrindais griaunami nepažangūs sovietinio žemės ūkio mokslo mitai. Pats drąsiausias pasipriešinimo pavyzdys, prof. P. Vasinauskui dirbant Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriumi – tai jo ir grupės mokslininkų pasirašytas laiškas N. Chruščiovui, kuris padėjo sustabdyti beatodairišką kukurūzų sėjimą ir dobilienų naikinimą Lietuvoje.

Profesorius P. Vasinauskas laikomas lietuviškos žemės dirbimo sistemos kūrėjas, moksliniais tyrimais įrodęs, kad vidurio Lietuvos lygumose racionalūs ūkiai turėtų būti nedidesni kaip 500 ha, o kalvotose vietovėse iki 300 ha. Pūstelėjus mechanizacijos, ūkių stambinimo su didžiuliais gyvulininkystės kompleksais reformų vėjui, prasidėjo žemių melioravimas ir senojo kaimo naikinimas su per šimtmečius nusistovėjusiomis tradicijomis, papročiais gyvenimo būdu. Profesorius P. Vasinauskas suformulavo pagrindinius žemdirbystės postulatus: „Kaimas reikalingas ne vien duonai auginti, lygiai kaip miškas reikalingas ne vien medienai gaminti. Žemdirbys ne vien laukų artojas. Kaimas – landšafto puošmena, o žemdirbys – patikimiausias gamtos turtų saugotojas“. Jei ne profesoriaus išmąstytos idėjos dėl kalvotų vietovių žemės panaudojimo, kurortinės žemdirbystės, kurias siūlė keliaudamas arkliu po Lietuvą, gal ir Arklio muziejaus nebūtų buvę. Profesorius sustojo gamtos grožiu, kultūros paminklais ir muziejais apdovanotame Anykščių rajone. Pasitaręs su buvusiu studentu, tuometiniu Elmininkų bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktoriumi Antanu Puodžiuku, nusprendė kurti Arklio muziejų Niūronių kaime. Prie jų prisijungė daugiau Anykščių krašto ir visos Lietuvos šviesuolių.

Kelionėje keliautojus visada lydi pažinimo džiaugsmas ir pramogos. Iš Dotnuvos muziejininkai patraukė į Kėdainių miestą. Kiek kartų beapsilankytum Kėdainiuose, visada būna gera, galbūt, kad čia nuo seno vyrauja tolerancijos dvasia. Čia darniai su lietuviais sugyveno žydų, vokiečių, škotų, lenkų ir kitos tautos, skirtingos religinės bendruomenės išpažino savo tikėjimą. Padedant gerai bičiulei, muziejininkei ir istorijos mokytojai Audronei Pečiulytei, Arklio muziejaus komanda turėjo nuostabią ekskursiją po miestą: aplankė evangelikų reformatų bažnyčią, kur rūsiuose saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai, kunigaikščių Radvilų giminės palaikų sarkofagai, Kėdainių krašto muziejų su įspūdingais ragų baldais iš Apytalaukio dvaro ir dievdirbio Vinco Svirskio kryžių paroda, Janinos Monkutės- Marks muziejų-galeriją, Daugiakultūrinį centrą, įsikūrusį mažojoje sinagogoje, restorane „Smilga“ degustavo tradicinius žydų patiekalus. Kelionės pabaigoje muziejininkai atvyko į Ruoščių kaime esantį Lietuvos geografinį centrą. 2017 m. Arklio muziejus organizuos tradicinio važiavimo kinkiniais konkursą. Konkurso dalyviai su arklių traukiamais vežimais iš Ruočių važiuos į Arklio muziejų, kur vyks tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventė „Bėk bėk, žirgeli!“.

Nors kelionė buvo neilga, tačiau pažintine prasme Arklio muziejaus darbuotojams labai svarbi ir reikšminga.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]