P. Vasinausko kelionę su arkliu prisiminus

Šiais metais minime 40-ąsias profesoriaus Petro Vasinausko ir žurnalisto Vlado Vaicekausko kelionės su arkliu po Lietuvą metines. Šie keliautojai, besižvalgydami, kaip pasikeitė kaimo žmonių gyvenimas, Bėrio traukiamu vežimu Lietuvos keliais nudardėjo pusantro tūkstančio kilometrų. Po kelionės profesorius P. Vasinauskas galutinai apsisprendė steigti Arklio muziejų. Oficialioji spauda tada rašė, kad kelionės tikslas – turistinis, skirtas arklių išsaugojimui, racionaliam panaudojimui darbe ir sporte. Tačiau nesunku pastebėti, kad keliautojai užsimojo žymiai daugiau. Beveik 70 metų sulaukęs garbus profesorius ir jaunas žurnalistas pasirinko senoviškai pakinkytą arklinį vežimą, kelionines burkas, paprastą valgį ir nakvynę ne patogiuose viešbučiuose, o daugiausia kluone ant šiaudų. Tai buvo jų pilietinė pozicija, noras pasipriešinti nepažangioms naujovėms, įkyriai ir prievarta, apgaulės būdu brukamoms. Apie tą laikotarpį iš Pasvalio rajono Krinčino valsčiaus kilęs poetas Mykolas Karčiauskas „Žvirgždės poemoje“ rašė:

„Kadaise piemenų nuzulintos pakrūmės
už duoninių aukščiausią derlingumą grumias,
ir melioracija aukštyn laukus pakėlė.
Gražiai sudygs elitinė iš Joniškėlio.

Naujoji Lietuva – senų svajonių auksas!
Bričkelėj kratosi pats Petras Vasinauskas
Ir džiaugiasi, kad žemė taip gražiai atgyja.
Kasdien naujom idėjom šąla, sninga, lyja“.

Iš tiesų moksliškai nepagrįstų idėjų, kaip pertvarkyti Lietuvos žemės ūkį, netrūko. Iš Rytų plito akademiko V. Viljamso žalieninės žemdirbystės sistema, kurios pagrindas buvo daugiamečių žolių auginimas, vertęs atsisakyti Lietuvoje išbandytos ilgametės patirties į antrametes dobilienas sėti žiemkenčius, kolūkiečio T. Malcevo vardu pavadinto beverstuvio plūgo įdiegimo skirtingo klimato zonose teorija. P. Vasinauskui ir be specialių tyrimų buvo aišku, kad mūsų drėgno klimato sąlygomis neapvertus žemės riekės piktžolių išnaikinti neįmanoma. Tada P. Vasinausko iniciatyva Dotnuvos bandymų stotyje buvo pradėti organizuoti lauko tyrimai, ir moksliniais pagrindais griaunami nepažangūs sovietinio žemės ūkio mokslo mitai. Pats drąsiausias pasipriešinimo pavyzdys profesoriui P. Vasinauskui einant Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus pareigas, kai jo paties ir grupės mokslininkų pasirašytas laiškas N. Chruščiovui padėjo sustabdyti beatodairišką kukurūzų sėjimą ir dobilienų naikinimą Lietuvoje.

Profesorius P. Vasinauskas yra prisipažinęs, kad sovietų okupacijos metais veikė dviem frontais: sąžiningai dirbo valdišką darbą ir slaptai ar pusiau slaptai griovė režimą. Daug buvusių prieškario Lietuvos agronomų, mokslininkų, ėjusių aukštas valstybines pareigas, pokario partizanų ir tremtinių vaikų P. Vasinauskas įdarbino ir globojo savo vadovaujamose įstaigose Dotnuvos bandymų stotyje, Žemės ūkio akademijoje, Žemdirbystės institute. Profesorius suprato, kad visos imperijos turi pradžią ir pabaigą, kad okupacija nebus amžina, tik niekas nežinojo, kiek laiko tai tęsis. Reikėjo stengtis apginti kaimo žmonių orumą, pasitikėjimą savo jėgomis, išsaugoti trauką žemei, pagarbą gimtajam kraštui, kol tai dar nebuvo galutinai sunaikinta.

Pūstelėjus mechanizacijos, ūkių stambinimo su didžiuliais gyvulininkystės kompleksais reformų vėjui, prasidėjo žemių melioravimas ir senojo kaimo naikinimas. Profesorius P. Vasinauskas tada dienoraštyje rašė: „Maža tauta išliks, jei išliks kaimas. Jeigu jo gyvenimas bus pastovus, surištas su gamta, su senais papročiais“. Straipsnyje „Kaimas mūsų mielas“ (Pergalė, 1971m.) suformulavo pagrindinius žemdirbystės postulatus: „Kaimas reikalingas ne vien duonai auginti, lygiai kaip miškas reikalingas ne vien medienai gaminti. Žemdirbys ne vien laukų artojas. Kaimas – landšafto puošmena, o žemdirbys – patikimiausias gamtos turtų saugotojas.“Žemdirbiui buvo artimesnė sodyba gamtos prieglobstyje už gyvenimą gyvenvietėje su patogumais baltų plytų namelyje. O „naujo gyvenimo“ kūrėjai skelbė, kad senasis kaimas turi būti griaunamas kaip senas namas. Visiems respublikos dienraščių redaktoriams buvo kategoriškai uždrausta spausdinti tokių autorių kaip P. Vasinausko straipsnius, kurie nesutiko su tokia ideologija. Tada kilo mintis, kad geriausia keliauti su arkliu.

„Arklys Profesoriui visuotinybė, per kurią norėjo papasakoti savo tautos buvimą istorijoje, muziejiniais daiktais paliudyti jos žmonių darbų vertę ir grožį. Svarbiausia parodyti arklio buvimo šalia žmogaus galimybes visuotinės mechanizacijos amžiuje.“ – rašė Žemdirbystės instituto muziejaus kūrėja, agronomijos mokslų daktarė Apolonija Zimkuvienė. A. Zimkuvienė įsitikinusi, kad profesoriaus sprendimas keliauti su arkliu per Lietuvą kilo iš jo konflikto su valdžia. Tuo metu buvo sparčiai stambinami ūkiai, kaip ant mielių kilo didžiuliai kompleksai, didėjo žemės ūkio gamybos koncentracija. Tai kirtosi su P. Vasinausko idėjomis. Jis pasijuto atskirtas. Važiavo arkliu tomis vietomis, kur jaunystėje dirbo ir siūlė maištingą kurortinės žemdirbystės idėją, galėjusią išgelbėti ne vieną gražaus kraštovaizdžio ir nederlingų žemių zonoje stovėjusią kaimo sodybą. Kelionėje gimė ir Arklio muziejaus idėja. Tuometinis Anykščių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Dailydė prisimena, kad dėl aštraus žodžio ir kritikos profesoriaus nemėgo centrinės valdžios atstovai. Kai prasidėjo muziejaus steigimo darbai, ironiškai buvo klausiama, kodėl arklio, o ne karvės, juk karvė naudingesnė – pieno duoda. Arkliui buvo numatyta vieta tik zoologijos sode. Jis prilygintas katei arba šuniui. Vis dėlto steigti Arklio muziejų profesorius daug bendraminčių rado tarp Elmininkų eksperimentinio bandymų stoties ūkio darbuotojų. Ūkio direktorius Antanas Puodžiukas ėmė vadovauti organizaciniam muziejaus kūrimo darbui. Greitai prie jų prisijungė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė, apylinkės tarybos pirmininkė Danutė Adomaitienė, rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Sumanymui pritarė ir kiti Lietuvos šviesuoliai: architektas Vytautas Gabriūnas, etnografė Stasė Bernotienė, profesorius Česlovas Kudaba, Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas, architektai tėvas ir sūnus Vytautas ir Algirdas Kaušpėdai ir daugelis kitų. Muziejaus atidarymo proga buvo suruošta įspūdinga šventė „Bėk bėk, žirgeli!“, kuri dabar vyksta kiekvienais metais.

Muziejus gyvuoja ir plečiasi. Pradžioje buvo trys ekspozicijų pastatai. Dabar arkliniai pakinktai, žemės ūkio padargai, vežimai, račiaus ir kalvio įrankiai eksponuojami daugiau kaip dešimtyje muziejaus pastatų. Veikia nuolatinė tautodailininko Jurgio Kazlausko drožinių paroda. Dviejose muziejaus aukštaitiškose sodybose organizuojamos populiarios edukacinės pamokos vaikams ir suaugusiems apie duonos kepimą, žvakių liejimą, deguto varymą, gyvulių ganymo papročius, senųjų švenčių – Kūčių, šv. Kalėdų, šv. Velykų, Užgavėnių tradicijas ir daug kitų. Neseniai muziejuje buvo atidarytas senųjų amatų centras, kuriame veikia audėjų būrelis, keramikos pamokos. Muziejininkai džiaugiasi du kartus sėkmingai panaudota Europos fondų finansine parama. Laukiama ir trečios galimybės, kai su europiniais pinigais bus pagerintos muziejuje dirbančių amatininkų darbo sąlygos, įsigytos naujos priemonės. Šalia Arklio muziejaus yra dvi privačios fermos, kur laikomi veisliniai žirgai, veikia jojimo klubai, muziejaus lankytojams teikiamos jodinėjimo su žirgais ir važinėjimo su arklio traukiamu vežimu paslaugos. Uždarame manieže du kartus per savaitę veikia jojimo pamokos neįgaliems vaikams.

Pagarba ir meilė arkliui, domėjimasis arkliais nemažėja. Kasmet muziejų aplanko per 30 tūkstančių turistų Ne visos profesoriaus viltys šiandien įgyvendintos. Muziejaus darbuotojų dar laukia nauji iššukiai: reikia pastatyti naują eksponatų saugyklos pastatą su senienų konservavimo ir restauravimo dirbtuvėmis.

Birželio 5 d. „Bėk bėk, žirgeli!“ šventės išvakarėse muziejininkai organizuoja naktigonę- konferenciją „Lietuvių žygiai su arkliais“, skirtą profesoriaus P. Vasinausko ir žurnalisto V. Vaicekausko kelionės su arkliu po Lietuvą 40-osioms metinėms paminėti. Konferencijoje pranešimus skaitys ir prisiminimais dalinsis gyvas liudininkas žurnalistas Vladas Vaicekauskas, muziejaus steigimo darbų organizatorius daktaras Antanas Puodžiukas, trijų tarptautinių žygių su žirgais dalyvis ir organizatorius Vaidotas Digaitis. V. Digaitis žemaitišku savo atkaklumu dėl arklių labai panašus į profesorių P. Vasinauską. Populiarindamas senuosius Lietuvos žirgelius žemaitukus, Vaidotas nujojo beveik 10 000 kilometrų, viešėdamas dešimtyje Europos šalių. Muziejininkai tikisi, kad konferencija padės jaunimui iš naujo atrasti pomėgį keliauti jojant ar važiuojant su žirgais, atkreips dėmesį į lietuviškų veislių žirgelių žemaitukų veisimo ir išlaikymo problemas.

Kai profesorius P. Vasinauskas keliavo po Lietuvą, sakė, kad „reikia sugrąžinti gerą arklio vardą“. Tada arklių buvo daug, bet žmogus neturėjo teisės laikyti nuosavą arklį. Suvisuomeninti arkliai, eidami iš rankų į rankas, pradėjo skursti, nyko gražios švenčių šventimo su arkliais, kieminėjimosi tradicijos. Nebereikalingi pasidarė tradiciniai kalvio, račiaus, pakinktų siuvėjo ir deguto varytojo amatai. Visą okupacinį laikotarpį Profesorius primygtinai reikalo sugrąžinti teisę turėti nuosavą arklį. Dabar, kai kiekvienas žmogus gali kiek nori įsigyti žirgų ir arklių, vyrauja nuomonė, kad turizmo ir poilsio su žirgais paslaugos prieinamos tik pasiturintiems žmonėms, o žirgų ir arklių auginimas, veisimas – milijonierių verslas. Todėl sveikintinas Žemaitukų veislės augintojų asociacijos siekis kiekviename respublikos rajone steigti žemaitukų fermas. Taip būtų garantuotos unikalios žirgelių žemaitukų veisimo ir populiacijos išsaugojimo sąlygos. Turėdami galimybę pastoviai bendrauti su žemaitukais, kaimiškų vietovių vaikai būtų drąsesnii, labiau savimi pasitikintys, fiziškai stipresni. Gerai būtų, kad apsilankę pas mus ir pamatę daug žirgų žemaitukų svečiai iš kitų valstybių sakytų: „Tikrai patekome į Vyčio šalį“.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]