Muziejininkai kviečia minėti Arklių dieną

Gruodžio 6-ąją, per Šv. Mikalojų, Lietuvoje minima Arklių diena. Tą dieną arkliai ilsėdavosi be darbų, sočiai pašerti avižomis, tikint, kad jie bus sotūs visus metus.

Arklių diena minima skirtingai. Biržietis, ūkininkas iš Gaižiūnų kaimo, Vigantas Indrašius su vietos bendruomene Arklių dieną keliauja į mišką. Ūkininkas demonstruoja, kaip su arkliais galima ištraukti rąstus ir iš miško gabenti medieną, nes arkliai nepažeidžia jautraus miško pakloto. Taip ūkininkas siekia atkreipti dėmesį, kad nacionaliniuose parkuose miško darbams geriausia naudoti arklius.

Istorinio žygio prie Juodosios jūros su žemaitukais ir daugelio tradicinių kinkinių kelionių bričkomis su mediniais ratais dalyvis Česlovas Marcinauskas iš Širvintų tą dieną su vietos gyventojais važinėjasi žemaitukų traukiamais vežimais ar rogėmis, taip visus įtikindami, kad aktyviai poilsiaujant ir pramogaujant gamtoje arkliai yra nepamainomi.

Ūkininkės, ristūnų žirgų sporto entuziastės Viktorijos Jovarienės pastangomis atstatytame Užpalių dvaro arklidžių pastate – „kamenyčioje“ − Arklių dieną miestelio gyventojai dalyvauja įvairiose piešimo, lipdymo iš molio, muzikavimo edukacijose žirgo tema.

O Arklio muziejaus muziejininkai nusprendė Aklių dieną pakviesti aplankyti arklides, nes tai jokiais būdais nėra prasta vieta, labiau – nepaprasta. Tolimoje praeityje tvartas buvo vadinamas stainia. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne aiškinamas, jog stainia – vieta, kur stovi žirgai, visada paruošti joti, važiuoti, o reikalui esant − ir Tėvynę ginti. Apie stainią, kuri šiandien mums primena dvaro arklides, gražiai pasakoja Kristupas Manvydas Dorohostaiskis savo knygoje „Hipika arba knyga apie arklius“.

Autorius rašo: „Arklidės turi būti pastatytos kuo arčiau šeimininko akių, kad jis dažnai žirgus matytų ir lankytų. Arklidėms turi būti parinkta vieta, kur geras tyras oras, neužterštas jokia smarve, žemė sausa, netoli tekantis, skaidrus, o ne stovintis vanduo. Arklidės turi būti pastatytos iš plytų arba gerų medžių su stogu ir grindimis, kad saugotų nuo vėjo, šalčio ir visokių darganų. Langai turi būti dideli ir įstiklinti, kad užtektų šviesos.“

Kad arklidės gerai veiktų, svarbu vidinė tvarka ir darbuotojų savybės. „Arklidėse turi būti tvarkingai kabinami balnai, kamanos, gramdyklės, šluotos, šakės, karučiai, kibirai ir kiti įrankiai. Labai bjauru, kai netvarka ir nešvara. Reikia, kad būtų kuo griežčiausia švara ir žmogų nuteiktų tvarkingas malonus vaizdas. Vyresnysis arklininkas turi turėti visas šias savybes: dalykiškumą, kantrumą, tikėjimą, įgimtą neprievartinę meilę žirgams, tvarkingumą, paklusnumą, kruopštumą, privalo būti sveikas ir stiprus. Visa esybe žirgus mylintis ir juos dievinantis.“

Akivaizdu, kad šis taurus gyvūnas buvo be galo svarbus žmogui, nepakeičiamas kovose, darbuose ir pramogose. Neatsitiktinai prof. P. Vasinauskas, mąstydamas apie muziejaus plėtrą, svajojo apie Žirgo rūmus Niūronyse, suprojektuotus remiantis kunigaikščių Oginskių, Plungės dvaro savininkų, pavyzdžiu. Profesorius galvojo, kad visą arklio esybę galima atskleisti pastate, kuriame labai gerai jautėsi žirgai, žemaitukai.

Arklio muziejus dar neturi tokių statinių, bet gali didžiuotis pasiturinčio prieškario Lietuvos ūkininko Antano Lego sodyba su moliniu tvartu, kuriuo šeimininkas labai rūpinosi. Tuo laikotarpiu valstybės pagrindą sudarė stambūs ir vidutiniai ūkininkai. Jų išauginta produkcija, sviestas, bekonai tiko Vakarų Europai, nors žemės ūkyje ir kaimo transporte svarbiausi buvo arkliai. Dabar moliniame tvarte laikomas gyvasis Lietuvos turtas − žemaitukas Varis ir stambusis žemaitukas, vadinamasis aukštaičių veislės arklys Kėkštas. Jais rūpinasi žirgininkė Ema Goštautė ir ūkio darbuotojas Egidijus Katinas. Tvartas spindi tvarka, iššukuoti žemaitukai ilsisi švariuose garduose, tvarkingai sukabinti pakinktai, kamanos, vadelės. Kvepia šienas, viliodamas lankytojus praverti duris.

Sakoma – su kuo nori susidraugauti, pirmiausia pasidomėk, kaip jis gyvena. Todėl Arklių dieną muziejininkai kviečia užeiti į muziejaus stainią, aplankyti žemaitukų namus ir susidraugauti su ilgamečiais lietuvių bičiuliais ir talkininkais. Aplankysite Arklio muziejaus ekspozicijas, keramikos dirbtuvėse nusilipdysite laimės pasagėles ar žirgelį iš molio, kalvėje pažinsite arklių apavo įvairovę, o audimo klasėje – iš siūlų gaminsime arkliukus – žasliukus eglutės papuošimui, pasisupsime ant drožėjo Rimo Zinkevičiaus medinių žirgelių.

Muziejaus arklidėse išvysite lietuviškų veislių žirgus – žemaitukus ir susipažinsite su stambiųjų žemaitukų veislės žirgeliu Kėkštu bei senojo tipo žemaituku Variu. Svečiuodamiesi jų namuose – muziejaus arklidėse, sužinosite daugybę įdomių dalykų apie arklius. O jei įdėmiai klausysite, galbūt išgirsite ką gali papasakoti ir patys žirgeliai. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai. Gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. Susitikime Arklio muziejuje.

Nepamirškit morkų

Egidijus Musteikis, Arklio muziejaus muziejininkas

Nuotraukų galerija [..]