Apie Arklio muziejų 
Apie ekspozicijas Arklio muziejuje
Apie edukacines programas
Apie Arklio muziejaus istoriją
Apie arklįMedyje įamžintas išėjęs kaimas
Šiais metais sukanka 100 metų, kai gimė prieškario nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karys, kavaleristas, sovietų politinis kalinys, tautodailininkas Jurgis Kazlauskas (1914-1987).
J. Kazlauskas gimė Anykščių rajone, Vozgėlių kaime. Tėveliai Dominykas Kazlauskas ir Marija Dilytė – Kazlauskienė buvo ūkininkai. Baigęs Bikūnų pradžios mokyklą, Jurgis toliau lavinosi pats, daug skaitė, dalyvavo pavasarininkų draugijos ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Sulaukęs šaukiamojo amžiaus, J. Kazlauskas atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenės kavalerijos husarų pulke. Tarnyba prestižiniame, tautinėje dvasioje išmuštruotame pulke išugdė meilę ir ištikimybę tėviškei, o gimtojo kaimo žemė – atkaklumą, kuris labai pravertė lemtingais gyvenimo momentais, ypač tada, kai pokario metais J. Kazlauskas buvo suimtas ir vežamas į tremtį sunkiai susirgo. Kareiviai jį išmetė iš vagono tikėdami, kad mirs. Tačiau J. Kazlauskas rado jėgų ir pėsčias sugrįžo į Lietuvą. Vėliau, besigydydamas sanatorijoje Romainiuose, su vienu medžio drožėju Jurgis susiginčijo, kad ir jis gali išdrožti drožinį. Jau pirmas jo darbas pavyko, o grįždamas iš sanatorijos J. Kazlauskas parsivežė 25 drožinius. Drožėjo talentas nulėmė tolimesnę gyvenimo kryptį.
Pirmieji tautodailininko darbai buvo paprasti, ant medinių juodos spalvos lentelių pritvirtinti iš balto medžio žmonės, žvėrys, paukščiai. Medinėse lentelėse atgydavo vaikystėje perskaitytų pasakų ir eilėraščių personažai. Medyje autorius išreiškė vaikystėje patirtus išgyvenimus ganant gyvulius, klausantis dainų ir pasakojimų. Iš pradžių savo nuoširdumu, žmogiška šiluma J. Kazlausko darbai skyrėsi nuo parduodamų parduotuvėse. J. Kazlauskas niekada nedirbo pagal užsakymus. Drožė tada, kai širdyje kildavo įkvėpimas. Labai dažnai drožinius įvairiomis progomis dovanodavo bičiuliams, kaimynams. Likusius laikė savo namuose. Laikui bėgant pradėjo drožti nedideles vyrų ir moterų figūras. Liepos medžio pliauskos, kuriomis kaime kūrenamos krosnys, J. Kazlausko rankose pavirsdavo meno kūriniais apie senąjį kaimą ir jo žmones. Vienu drožiniu autorius nebegalėdamas išreikšti minties, kūrė ciklus: „Žmogaus gyvenimas“, „Kaimo moters diena“, „Duonos gimimas“, „Lino pasaka“. Savo darbuose J. Kazlauskas savitai, su humoru vaizdavo žmonių gyvenimą, siedamas su laikmečio aktualijomis, nevengė ir kritikos. Drožinyje: „Gyvenimo pėdos“ autorius parodo, kaip mokslo ir darbo žmogus gyvenime palieka pėdsaką, o einantis su taurele rankoje veltui leidžia laiką. Drožinys „Alutis su puta“ patvirtina, kad kadaise alus buvo neatskiriama švenčių dalis ir kaimo žmogui netrukdė gyventi. Drožiniuose „Vienas dirba, penki rašo“ ir „Ateik rytoj“ kritikuojamas kolūkinėje santvarkoje įsigalėjęs biurokratizmas.
J. Kazlauskas ir okupaciniu laikotarpiu tikėjo, kad Lietuva bus laisva, nebijojo išdrožti Lietuvos raitelį-husarą, Laisvės varpą, uždraustą Vytį. Kolekcijoje yra tuo laiku nepageidaujamos religinės tematikos darbų: „Aušros Vartų Marijos – Gailestingumo Motinos paveikslas“, „Pagarba kryžiui“ ir kiti. Kad geriau išreikštų drožinio mintį, autorius parašydavo tekstą. Drožinyje „Tėvynė“ parašė: „Verkiu ne tų sūnų, kurie žūsta gindami mane, verkiu tų sūnų, kurie savo gyvenimu išduoda mane“, o gerai įsižiurėję atpažįstame Nepriklausomos Lietuvos karį, kuris galbūt pokariu įsitraukė į partizaninę kovą. Cikle apie „Kaimo moters dieną“ žodžius „pavargusi moteris – tautos ir valstybės nelaimė“ pastebi kiekvienas vyras ir supranta, kad moteris – tikroji šeimos židinio sergėtoja, ir vyro pareiga rūpintis palengvinti jos darbus. Cikle apie duonos gimimą drožiniai „Žemės arimas su mediniu arklu“ ar „Grūdų kūlimas su spragilais“ parodoma, kaip ankščiau sunkiai ateidavo duona į namus. Drožiniu „Prie stalo“, kur tėvelis raiko duonos kepalą, o senelis riekes padalina visiems didelės šeimos nariams, primenama, kad kadaise po vienu stogu sugyveno senoji ir jaunoji kartos, ir visiems užteko vietos. „Lino pasakoje“ pagerbiamos moterys audėjos ir pasakojama, kiek daug reikėjo dirbti, norint papuošti namus raštuotomis lovatiesėmis, baltomis staltiesėmis ar aprengti visą šeimyną.
J. Kazlausko drožiniams būdingas tikslus, su smulkiomis detalėmis darbų atkūrimas, tarsi keliskart sumažinta kopija. Drožinyje „Į turgų“ aukštaičių pora važiuoja su vežėčiomis, o arklio apynasris su miniatiūriniais žąslais, taip pat mažulyčiai pavalkai, balnelis su paprūga, ienos ir atasijos.
Laikui bėgant J. Kazlauskas tapo žinomas ir gerbiamas ne tik Vozgėliuose ar Elmininkų apylinkėse, bet ir visame Anykščių rajone. Tautodailininko namus pradėjo lankyti ekskursijos, jo darbai buvo pristatomi Anykščių kultūros centre, zoninėse liaudies meno parodose Panevėžyje ar respublikinėse Vilniuje, eksponuojami Peterburge ir Maskvoje. Vykstant Anykščių kultūros dienoms, tautodalinko iš Vozgėlių darbai buvo rodomi Mogiliovo (Baltarusija) ir Maduonos (Latvija) miestuose. J. Kazlausko darbų parodos buvo rengiamos A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, Utenos kraštotyros, Vilniaus nacionaliniame dailės ir Lietuvos liaudies buities muziejuose. J. Kazlauskui buvo suteiktas nusipelniusio liaudies meistro tautodailininko vardas.
Po J. Kazlausko mirties, Anykščių rajono valdžios ir muziejininkų pastangomis 1992 m. tautodalininko sodyboje Vozgėliuose buvo atidarytas ir keletą metų veikė drožinių muziejus – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padalinys. Eksponatus prižiūrėjo ir ekskursijas šiltai priimdavo Jurgio sesuo Ona Kazlauskaitė. Jai mirus 2000 m. J. Kazlausko drožiniai buvo perkelti į Arklio muziejų, į iš Paelmio kaimo atgabentą ir paruoštą etnografinę klėtį, kurioje ir dabar eksponuojami.
Išlikusioje j. Kazlausko drožinių muziejaus knygoje gausu lankytojų įrašų. Nuoširdūs žodžiai paliudija didelį susidomėjimą tautodailininko darbais, ano laikmečio kartos atstovai, stebėdami drožinius, įsivaizdavo, kaip su arkliu aria žemę, važiuoja ant šieno vežimo, ragauja krosnyje iškeptos duonos ar atsigeria ką tik pamelžto šilto karvės pieno.
Susidomėjimas unikaliais J.Kazlausko darbais nemažėja ir šiandien, nes laikmetis jiems suteikia naują reikšmę. Matome, kaip keičiasi kaimas. Globalus pasaulis ir rinkos ekonomika reikalauja vis daugiau duonos. Įsigali stambus grūdinis ūkis, išstumiantis tradicinius kaimo namus, sodybas su per šimtmečius nusistovėjusiu tradiciniu ukininkavimo būdu. Retai kur kaimu vadinamoje vietovėje dar galime išgirsti anam kaimui įprastus garsus: arklio žvengimą, karvės mūkimą, avių mekenimą. Atrodo, visa tai buvo neseniai ir nesugrąžinamai nuėjo į praeitį. J. Kazlausko darbuose liko įamžinti senojo kaimo žmonės, gyvenę darnoje su gamta ir senaisiais papročiais. Tai tarsi odė medyje išėjusiam Lietuvos kaimui.
Egidijus Musteikis
Nuotraukų galerija [..]