Lietuvos sunkieji: Algirdas Pakštys

Dovanos muziejui primena profesionalą

Šveicarų rašytojas Hermanas Hesė esė knygoje rašė apie mažųjų gyvenimo džiaugsmų stebuklus: gaivus ryto dvelksmas, pakelėje šlamantis medis, gėlės pauostymas… Iš tokių ir daugelio panašių, rodos, mažmožių suveriamas gyvenimo džiaugsmo vėrinys, kuris visuotinio skubėjimo amžiuje apsaugo mus nuo apatijos.

Muziejininkas savo darbe prie mažųjų džiaugsmų dar pridėtų susitikimą su įdomiu žmogumi. Akimirką, kuri vėliau išauga į didelį džiaugsmą – papasakotą istoriją, gautą unikalų eksponatą ar vertingą kolekciją.

Tai patyriau, 2013 metais apsilankęs Vilniuje pas Sudavijos ir Riešės žirgynų direktoriaus Algirdo Pakščio (1929–2011) žmoną Elvyrą Pakštienę (1935–2017). Tuo metu, tvarkydama neseniai mirusio vyro archyvus, Arklio muziejui ji padovanojo daug senų nuotraukų, knygų, atvirukų, medalių, segamųjų ženklelių arklio tematika ir papasakojo apie savo vyrą – žinomą arklininkystės specialistą, pripažintą Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kūrėją.

Paskutinį kartą su A. Pakščiu man teko bendrauti 2008 m. pavasarį. Jis ruošėsi į šventę „Bėk bėk, žirgeli!“ Niūronyse, kur žadėjo komentuoti Lietuvos sunkiųjų veislės arklių pasirodymus, tačiau šventės išvakarėse pablogėjus sveikatai pateko į ligoninę ir Anykščių krašto nebeaplankė.

Prie Lietuvos sunkiųjų arklių veislės ištakų

Algirdo Pakščio tėviškė Kėdainių rajone Šėtos kaime. Tėveliai buvo ūkininkai, laikė du gerus arklius. Meilę arkliams įskiepijo ir savo sūnui. Baigęs Šėtos gimnaziją, A. Pakštys įstojo mokytis į Veterinarijos akademiją, studijavo zootechnikos mokslus. Studentą labiausiai traukė arkliai. Ne atsitiktinai praktikai atlikti A. Pakštys pasirinko Kėdainių valstybinį žirgyną. Praktikos metu jau dirbo treneriu, pats išjodinėdavo žirgus ir juos paruošdavo tolimesnei sportinei karjerai.

Baigęs Veterinarijos akademiją, jis trejus metus dirbo Kėdainių žirgyne vyriausiuoju zootechniku. Vadovai pastebėjo ir įvertino jauno specialisto kruopštumą, atsakingumą, organizacinius gabumus. A. Pakštys buvo paskirtas Tauragės žirgų veislyno direktoriumi. Naujo vadovo pečius užgulė organizacinių darbų našta. Direktorius rūpinosi pastatų statymu, pašarais, žirgų veisimu. Po trejų metų Tauragės žirgų veislynas atitiko visus ūkinius ir zootechninius reikalavimus.

Tuo laiku valdžios sprendimai dažnai buvo nuleidžiami iš viršaus ir vykdomi nesvarstant. Todėl ir Tauragės žirgų veislynas staiga buvo perorganizuotas į karvių veislyną. A. Pakštys perėjo dirbti į Sudavijos žirgyną Marijampolės rajone, ten keturiolika metų ėjo žirgyno direktoriaus pareigas. Sudavijos žirgyne daugiausia buvo laikomi sunkieji arkliai.

Stiprių darbinių arklių poreikis Lietuvoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Nusipirkę jų įvairiose Europos šalyse, tokius laikė savo dvaruose pažangūs dvarininkai. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkai vietinius arklius gerindavo su iš Švedijos atvežtais ardėnų veislės sunkiaisiais arkliais.

Po Antrojo pasaulinio karo kolektyvizacijos nuskurdintas žemės ūkis pamažu atsigavo, vėl išaugo jėgos arklių poreikis. Tuo laiku įvairiuose šalies žirgynuose, veislynuose ir eržilų depuose 77 proc. visų veislinių arklių sudarė sunkieji. A. Pakščio vadovaujamas Sudavijos žirgynas čia buvo tarp lyderių. Žirgyne sunkieji arkliai buvo veisiami, griežtai laikantis eržilų linijų, vedama zootechninė apskaita.

Tuo metu buvo organizuojamos arklių pajėgumo bandymų varžybos, Lietuvos komanda penkis kartus tapo sąjunginių arklių pajėgumo varžybų nugalėtoja. Sunkieji arkliai buvo pristatomi žemės ūkio parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Estijoje, Ukrainoje, Kazachijoje. Kryptingai veisiant, sunkieji arkliai tapo gražios išvaizdos, ištvermingi, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Kumelės būdavo pieningos, todėl kumeliukai augdavo greitai ir anksti subręsdavo. Įvertindama kruopštų ir nuoseklų Lietuvos žirgininkystės specialistų, mokslininkų ir zootechnikų darbą, 1963 m. sąjunginė žemės ūkio ministerija Lietuvos sunkiuosius arklius patvirtino lietuviška nacionaline arklių veisle. Tarp septynių pripažintų veislės kūrėjų buvo ir A. Pakščio pavardė. Autoriams skirtos piniginės premijos.

Ten, kur atgimė žemaitukų veislė

1973 m. A. Pakštys pradėjo vadovauti Vilniaus valstybiniam žirgynui.

Direktorius pateko į žirgyno plėtros organizacinių darbų sūkurį. Riešės miestelyje, kur buvo įsikūręs žirgynas, išaugo nauji gyvenamieji namai, prekybos centras, valgykla, viešbutis, pastatytos naujos fermos. Vilniaus žirgyne daug dėmesio buvo skiriama grynakraujų jojamųjų ir žemaitukų žirgų auginimui bei treniravimui. Žirgyno sportininkai užimdavo prizines vietas respublikinėse ir sąjunginėse varžybose.

Vilniaus žirgyno direktorius A. Pakštys ir zootechnikas Valentinas Orentas Estijoje surado identišką žemaitukams eržilą Asturą, kurio panaudojimas padėjo atkurti žemaitukus. Už Lietuvos važiuojamųjų arklių veislės stambiųjų žemaitukų populiarinimą A. Pakščiui buvo skirta vardinė Romano Žebenkos piniginė premija, suteiktas Lietuvos nusipelniusio zootechniko vardas.

Išliko šviesiausios akimirmos

Dirbdamas Tauragėje, A. Pakštys sutiko gyvenimo draugę Elvyrą Venckutę-Pakštienę. Vienoje Tauragės dainų šventėje jaunam veislyno direktoriui į akis krito šviesiaplaukė banko darbuotoja.

„Algirdas mane su draugėmis pavaišino vynu, saldainiais ir palydėjo namo“, – pirmą susitikimą su būsimu vyru po daugybės metų prisiminė E. Pakštienė. Netrukus tas pats kultūringas jaunuolis atėjo į banką ir pakvietė į teatrą. Dar po kelių susitikimų užsimezgė nuoširdi draugystė, kurią vėliau vainikavo santuoka.

Pakščiai užaugino sūnų, sulaukė anūkės. Jų sūnus Vytautas – verslininkas, anūkė Aira studijavo ISM universitete verslo administravimą, Mykolo Romerio universitete baigė magistrantūros studijas.

A. Pakštys visada rūpinosi savo šeima, tačiau gyvenimą pašventė žirgynui. Jam mėgstamiausios buvo lietuviškos arklių veislės: žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, kurių veisimui, tobulinimui atidavė visą energiją ir laisvalaikį.

„Bet kokias pareigas vykdyti sekėsi gerai, nes arklininkystė buvo jo darbas ir mieliausias pomėgis“, – šiais žodžiais pokalbį apie savo vyrą tuo metu baigė Elvyra Pakštienė.

Šveicarų rašytojas Hermanas Hesė esė knygoje rašė apie mažųjų gyvenimo džiaugsmų stebuklus: gaivus ryto dvelksmas, pakelėje šlamantis medis, gėlės pauostymas… Iš tokių ir daugelio panašių rodos mažmožių suveriamas gyvenimo džiaugsmo vėrinys, kuris visuotinio skubėjimo amžiuje apsaugo mus nuo apatijos. Muziejininkas savo darbe prie mažųjų džiaugsmų dar pridėtų susitikimą su įdomiu žmogumi, kuris vėliau išauga į didelį džiaugsmą – papasakotą istoriją, gautą unikalų eksponatą ar vertingą kolekciją. Tai patyriau apsilankęs Vilniuje pas Sudavijos ir Riešės žirgynų direktoriaus Algirdo Pakščio žmoną Elvyrą Pakštienę. E. Pakštienė Arklio muziejui padovanojo daug senų nuotraukų, knygų, atvirukų, medalių, segamųjų ženklelių arklio tematika ir papasakojo apie savo vyrą, žinomą arklininkystės specialistą, pripažintą Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kūrėją.

Algirdo Pakščio tėviškė Kėdainių rajone, Šėtos kaime. Tėveliai buvo ūkininkai, laikė du gerus arklius. Meilę arkliams įskiepijo ir savo sūnui. Baigęs Šėtos gimnaziją, A. Pakštys įstojo mokytis į Veterinarijos akademiją, studijavo zootechnikos mokslus. Studentą labiausiai traukė arkliai. Neatsitiktinai praktikai atlikti A. Pakštys pasirinko Kėdainių valstybinį žirgyną. Praktikos metu jau dirbo treneriu. Pats išjodinėdavo žirgus ir juos paruošdavo tolimesnei sportinei karjerai. Baigęs Veterinarijos akademiją trejus metus Kėdainių žirgyne dirbo vyriausiu zootechniku. Vadovai pastebėjo ir įvertino jauno specialisto kruopštumą, atsakingumą, organizacinius gabumus. A. Pakštys buvo paskirtas Tauragės žirgų veislyno direktoriumi. Naujo vadovo pečius užgulė organizacinių darbų našta. Direktorius rūpinosi pastatų statymu, pašarais, žirgų veisimu. Po trejų metų Tauragės žirgų veislynas atitiko visus ūkinius ir zootechninius reikalavimus. Tuo laiku dažnai valdžios sprendimai buvo nuleidžiami iš viršaus ir nesvarstomi. Tauragės žirgų veislynas buvo perorganizuotas į karvių. A. Pakštys perėjo dirbti i Sudavijos žirgyną Marijampolės rajone. Keturiolika metų ėjo žirgyno direktoriaus pareigas. Sudavijos žirgyne daugiausia buvo laikomi sunkieji arkliai.

Stiprių darbinių arklių poreikis Lietuvoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Įvairiose Europos šalyse nusipirkę juos laikė savo dvaruose pažangūs dvarininkai. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkai vietinius arklius gerindavo su iš Švedijos atvežtais ardėnų veislės sunkiaisiais arkliais. Po Antrojo pasaulinio karo kolektyvizacijos nuskurdintas žemės ūkis pamažu atsigavo ir vėl išaugo poreikis jėgos arklių. Tuo laiku įvairiuose šalies žirgynuose, veislynuose ir eržilų depuose iš visų veislinių arklių sunkieji sudarė 77%. A. Pakščio vadovaujamas Sudavijos žirgynas buvo tarp lyderių. Žirgyne sunkieji arkliai buvo veisiami griežtai laikantis eržilų linijų. Vedama zootechninė apskaita. Organizuojamos arklių pajėgumo bandymų varžybos. Lietuvos komanda 5 kartus tapo sąjunginių arklių pajėgumo varžybų nugalėtoja. Sunkieji arkliai buvo pristatomi žemės ūkio parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Estijoje, Ukrainoje, Kazachijoje. Kryptingai veisiant sunkieji arkliai tapo gražios išvaizdos, ištvermingi, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Kumelės pieningos, todėl kumeliukai augdavo greitai ir anksti subręsdavo. Įvertindama kruopštų ir nuoseklų Lietuvos žirgininkystės specialistų, mokslininkų ir zootechnikų darbą 1963 m. sąjunginė žemės ūkio ministerija Lietuvos sunkiuosius arklius patvirtino lietuviška nacionaline arklių veisle. Tarp septynių pripažintų veislės kūrėjų buvo ir A. Pakščio pavardė. Autoriams skirtos piniginės premijos.

1973 m. A. Pakštys pradėjo vadovauti Vilniaus valstybiniam žirgynui. Direktorius pateko į žirgyno plėtros organizacinių darbų sūkurį. Riešės miestelyje, kur buvo įsikūręs žirgynas, išaugo nauji gyvenamieji namai, prekybos centras, valgykla, viešbutis, pastatytos naujos fermos. Vilniaus žirgyne didelis dėmesys buvo skiriamas grynakraujų jojamųjų, žemaitukų žirgų auginimui ir treniravimui. Žirgyno sportininkai užimdavo prizines vietas respublikinėse ir sąjunginėse varžybose. Direktorius A. Pakštys ir zootechnikas Valentinas Orentas Estijoje surado identišką žemaitukams eržilą Asturą, kurio panaudojimas padėjo atkurti žemaitukus. Už Lietuvos važiuojamųjų arklių veislės – stambiųjų žemaitukų populiarinimą A. Pakščiui buvo skirta vardinė Romano Žebenkos piniginė premija, suteiktas nusipelniusio Lietuvos zootechniko vardas.

Dirbdamas Tauragėje A.Pakštys sutiko gyvenimo draugę Elvyrą Venckutę – Pakštienę. Vienoje Tauragės dainų šventėje jaunam veislyno direktoriui į akis krito šviesiaplaukė banko darbuotoja. „Algirdas mane su draugėmis pavaišino vynu, saldainiais ir palydėjo namo“, – pirmą susitikimą prisiminė E. Pakštienė. Neužilgo tas pats kultūringas jaunuolis atėjo į banką ir pakvietė į teatrą. Dar po kelių susitikimų užsimezgė nuoširdi draugystė, kurią vėliau vainikavo santuoka. Kartu užaugino sūnų. Sulaukė anūkės. Sūnus Vytautas verslininkas, anūkė Aira studijavo ISM universitete verslo administravimą, Mykolo Riomerio universitete baigė magistro studijas. A. Pakštys visada rūpinosi savo šeima, tačiau gyvenimą pašventė žirgynui. Jam mėgstamiausios buvo lietuviškos arklių veislės žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, kurių veisimui, tobulinimui atidavė visą energiją ir laisvalaikį. „Bet kokias pareigas vykdyti sekėsi gerai, nes arklininkystė buvo darbas ir mieliausias pomėgis“, – šiais žodžiais pokalbį apie savo vyrą baigė Elvyra Pakštienė.

Egidijus Musteikis

• 

• 

• 

• 

Nuotraukų galerija [..]