Lietuvos kavalerijai – 100

Minėdami Lietuvos kariuomenės šimtmetį, prisimename ir atskiras kariuomenės rūšis. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje kavalerija buvo viena iš svarbiausių jos dalių. Raitoji kariuomenė nuo seniausių laikų buvo pagrindinė smogiamoji jėga.

Lietuvos kariuomenės kavalerijos pradžia laikoma 1919 m. sausio mėn. 9 d., kada buvo pradėtas formuoti pirmasis eskadronas vėliau išaugęs į pirmąjį husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulką. Husarai LDK karinėje istorijoje turi šlovingą praeitį. Skirtingai nuo kitų Europos kraštų, kur husarai priskiriami prie lengvosios kavalerijos, nuo XVI a. LDK kariuomenės husarai, ginkluoti ietimis ir kirasa, tampa sunkiąja kavalerija. Pasipuošę leopardo arba lūšies kailiais, sparnuoti husarai buvo ta jėga, kuri atnešė Abiejų Tautų Respublikai nemažai pergalių. Nepriklausomos Lietuvos husarai į kovą įsijungė 1919 m. kovo mėn. mūšiuose prieš bolševikus. Pirmuoju pulko vadu tapo švedas Gustavas Emitas Hoegeris. Husarai dalyvavo kovose su bermontinikais, lenkais, Klaipėdos sukilime. Už parodytą didvyriškumą nemažai husarų buvo apdovanoti Vyčio kryžiais. Husarai pirmieji Lietuvos kariuomenėje 1931 m. kaip skiriamąjį ženklą

antpečiuose pradėjo naudoti Jonušo Radvilos monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna. Tai buvo masyvios balto metalo raidės. Karių kepurės buvo raudonos. Munduras pilkai žalsvas, apykaklės trikampiai, balti, su Gedimino stulpais, kantai ir rankovių antsiuvai balti, kelnės raudonos, husariškos, su baltu kantu, batai su rozetėmis aulo viršuje. Pulkas buvo dislokuotas Kaune Žaliaklnio kareivinėse.

1920 metų rugsėjo 30 d. iš pirmojo husarų pulko atsargos eskadrono pradėtas formuoti anrasis ulonų pulkas, kuris nuo 1928 m. pavadinams Antruoju ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulku. Ulonai Lietuvos Didžiosios Kungaikštystės kariuomenėje atsirado XVIII a. Tai buvo lengvieji kavaleristai, ginkluoti ietimis, pistoletais ir šautuvais. Manoma, kad ulonų pavadinimas kilęs nuo LDK totorių pulko pulkininko Aleksandro Ulano pavardės. LDK laikais tarnauti ulonų pulke buvo garbės reikalas.

Pirmuoju pulko vadu buvo pulkininkas Pranas Jackevičius. Ulonams buvo pavesta saugoti demarkacijos liniją nuo Giedraičių iki Latvijos sienos. Vėliau pulkas buvo dislokuotas Vilkaviškyje ir Alytuje. Pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais, jų žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais. Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkiai antpečiuose turėjo balto metalo monogramas, o grandiniai ir eiliniai – dažytas baltais dažais.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pulkas performuotas į Raudonosios Armijos 184 šaulių divizijos, šaulių pulką.

1920 m. spalio mėn. pradėta formuoti savanorių raitelių šimtinė „Geležinis Vilkas“, 1920 m. lapkričio mėn. performuota į Trečiąjį raitelių „Geležinio Vilko“ pulką. 1921 m. sausio mėn. – 1923 m. kovo mėn. pulkas saugojo demarkacinę linija su Lenkija. 1922 m. balandžio 1 d. gavo oficialų vardą „Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas“. Pulke tarnavęs Kazys Binkis parašė eiles populiariam „Geležinio Vilko maršui“. Dragūnais kavaleristai pavadinti prisimenant garbingą lietuvių dragūnų pulkų ir eskadronų istoriją. Taip vadinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitosios gvardijos pulkas ir keturi samdytos kariuomenės dragūnų pulkai, kuriuose 1650 m. buvo 1660 karių, Prūsijos kariuomenės Lietuvos dragūnų pirmasis pulkas, įsteigtas 1717 m. ir 1917 m. pabaigoje – 1918 m. pavasarį Rusijos kariuomenėje buvęs Valkos lietuvių dragūnų divizionas, kuriame buvo du eskadronai. Dragūnai- kariai, kurie į mūšio vietą atvyksta raiti, tačiau galėdavo kaunasi ir pėsti, ginkluoti ietimis, kardais, karabinais ir šautuvais, todėl LDK kariuomenėje dragūnai buvo vadinami raitininkų karabinierių pulku.

Pirmuoju pulko vadu buvo Vincas Natkevičius, tačiau jis buvo Steigiamijo seimo narys, todėl pulkui vadovavo pulkininkas J. Litvinas. Pulkas pradžioje pastovios dislokacijos vietos neturėjo. 1922-1924 metais pulkas buvo dislokuotas Anykščiuose.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, pulkas dėl kariuomenės mažinimo buvo išformuotas ir iš naujo aturtas 1935 metais. Pulkas buvo dislokuotas Tauragėje. Dragūnų uniforma nuo kitų kavaleristų skyrėsi tik viršutine kepurės dalimi, kuri buvo geltona.

1938 metais buvo įsteigta teritorinė dragūnų tarnyba. Ją sudarė savanoriai ūkininkai, praėję 6-8 mėnesių mokymus ir davę karinę priesaiką. Teritoriniai dragūnai gaudavo jauną žirgą, uniformą ir ginkluotę, ir kasmet privalėjo prisistatyti pakartotiniam mokymui. Ši tarnyba truko 10 metų, po kurios žirgas, jo šarvuotė, uniforma ir kardas likdavo dragūno nuosavybe. Teritoriniai dragūnai buvo tarsi dabartinių Krašto apsaugos savanorių pajegų pirmtakai. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 25 d. pulkas pavadintas Trečiuoju dragūnų pulku, 1940 m. rugpjūčio mėn. išformuotas.

Kavalerija, kaip pagrindinė smogiamoji kariuomenįs jėga savo reikšmę prarado jau prieš Antrąjį pasaulinį karą. Raitoji kariuomenė dabar naudojama tik reprezentaciniais tikslais, tačiau husarų, ulonų ir dragūnų pavadinimai išliko. Juos perėmė motorizuoti pėstininkai. Atkurtos Lietuvos kariumenės „Geležinio vilko“ brigadoje yra Panevėžyje dislokuotas Karaliaus Mindaugo husarų motorizuotųjų pėstininkų batalionas, Alytuje – Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Brigados „Žemaitija“ sudėtyje – Klaipėdoje dislokuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.

Rasa Černiauskaitė

Nuotraukų galerija [..]