Kavalerijos pulko kalvis

Nepaslaptis, kad tolimoje praeityje jodami į karą ar į tolimus žygius kariai visada pakaustydavo savo žirgus, kad kanopos nenudiltų ir žirgai neapšlubtų. Mums įprastos formos pasagomis žirgus kaustyti pradėjo tolimi protėviai senovės baltai. Tada geležis buvo labai brangi. Pasagos laikytos prabangos dalyku, o kalviams dirbantiems su karšta geležimi buvo priskiriamos antgamtinės savybės. Jie užimdavo žinių ir genties vadų pareigas. Susikūrus Lietuvos valstybei imta masiškiau kalti pasagas ir kaustyti žirgus. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje didikai ir bajorai, kurie buvo atsakingi už kariuomenės organizavimą savo valdose statydavo kalves, rūpinosi kalvių paruošimu ir išlaikymu. Metai iš metų dvarų kalvėse pasimokinę jaunesni kalviai pakeisdavo senus. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikurusios Lietuvos valstybės kariuomenėje už kalvių rengimą buvo atsakinga kariuomenės Veterinarijos tarnyba. Kaune ,Šančiuose Veterinarijos tarnyba atidarė žirgų kaustymo mokyklą. Mokyklos vedėju ir dėstytoju tapo pulkininkas leitenantas Ksaveras Mašanauskas, studijavęs veterinarijos mokslus Varšuvos ir Tartu universitetuose. Į pulkininko vadovaujamą mokyklą pakliudavo daugiausia į kavaleriją pašaukti tarnauti naujokai. Baigę mokyklą kariai tapdavo profesionaliais žirgų kaustytojais ir sugrįžę į civilinį gyvenimą versdavosi kalvio amatu, kurių tada ypač kaimuose labai trūko.

Apie prieškario Lietuvos kariuomenės kavalerijos, kunigaikščio Jonušo Radvilos husarų pulko kalvį ir Kaustymo mokyklos absolventą Vladą Semėną daug papasakojo Kaune gyvenatis sūnus Vigantas Semėnas. Vėliau užsukęs į Arklio muziejų padovanojo tėvelio naudotus kalvystės įrankius.

Kalvis Vladas Semėnas gimė Anykščių rajone, Ardiškio kaime. Pauglystėje susižavėjo kalvystės amatu. Tai matydamas senelis Justas Semėnas nukreipė sūnų mokytis pas garsų Anykščių mieto kalvį Vladą Žarskų. Pasimokinęs kalvystės pagrindų V. Semėnas dirbo samdomu kalviu kol sulaukė šaukimą į kariuomenę. Pateko į Lietuvos kariuomenės kavalerijos husarų pulką. Pulko karininkai pastebėjo, kad jaunas kareivis susipažinęs su kalvio amatu ir nukreipė jį mokytis į Kaustymo mokyklą, kaip taisyklingai reikia kaustyti žirgus. Laikas kaupiant žinias mokykloje apie žirgų fiziologiją, eiseną, ortopedinių, gydomųjų pasagų panaudojimą, kanopų sandarą, priežiūrą, gydymą ir pusantrų metų tarnyba prestižiniame husarų pulke prabėgo kaip akimirksnis. Sugrįžęs į gimtuosius Ardiškius su solidžia kavalerijos pulko kalvio patirtimi ir pilna įrankių kuprine, V. Semėnas nusprendė savarankiškai kalviauti. Kieme jau stovėjo suręstas kalvės pastatas. Beliko susimūryti žaizdrą, nusipirkti stambesnes priemones dumples, priekalą, ranka sukamas gręžimo stakles, atsigabenti girnapusę ratlankiams apkaustyti.

Pirmaisiais metais tarsi išbandymas tėveliui teko sunkus darbas pagaminti visas metalines dalis ir apkaustyti šventinį vežimą lineiką-prisiminė sūnus Vidmantas Semėnas. Tada kalvis labai jaudinosi, bet sėkmingai susitvarkė su užduotimi ir laiku įvykdė užsakymą. Vietos gyventojai suprato, kad Ardiškių kalvės šeimininkas sumanus, darbštus ir visada žoddžio besilaikantis meistras. Pas jį vietos ūkininkai visada užsukdavo pakaustyti savo arklių. Kalvis dirbo naujus ir remontavo senus žemės dirbimo padargus. Kalė įvairius namų buities apyvokos reikmenis: peilius, durų virius, spynas, lankus kubilams, apkaustydavo medinius vežimų ratus. Susidurė ir su menine kalvyste. Kalviui teko atnajinti seną 1863m. pastatyto paminklo kryžių, sutvirtinant jį savos gamybos sraigtais, kuris ir šiandien dar tebestovi Peslių kaimo kapinėse.

Šalia kalvystės amato V. Semėnas vertėsi žemės ūkiu. Turėjo kelis hektarus žemės. Laikė arklį, karvę, daugiau smulkių gyvulių. „Iš ūkio duonos pavalgyti užtekdavo, o pinigų tėvelis šeimai kalvis uždirbdavo savo kalvėje“-pasakojo V. Semėnas. Ardiškių kaimo kalvis įvaldė ir kitus amatus. Buvo geras mūrininkas. Statė pečius, dėjo namams pamatus. Mokėjo gražiai plaukus kirpti. Į kalvio namus apskirpti visada užsukdavo kaimynai. Kalvis buvo draugiškas, prašomas niekada neatsisakydavo pagalbos, su visais sugyveno taikiai. Pas kalvį visada rinkdavosi daug žmonių. Prasidėjus okupacijai tai pastebėjo vietos valdžia. Užkliuvo ir tarnyba prieškario Lietuvos kariuomenėje. Stribų suimtas ir tardomas Kavarske, vėliau išgabentas į Ukmergę V. Semėnas neprisipažino, kad turėjo ryšių su partizanais. Neradus jokių įkalčių buvo aprengtas karine uniforma ir išvežtas į Smolenską kur ištarnavo dar vienus metus okupacinėje armijoje. Sugrįžęs namo su savo įrankiais kalvis V. Semėnas toliau tęsė darbą „Laisvės“kolūkio dirbtuvėse. Prasidėjus stambinimui išsikėlė į „Gintaro“ kolūkį kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. Kalvis V. Semėnas vedė iš Pailgių kaimo kilusę Emiliją Vernickaitę. Jų šeimoje gimė du vaikai. Dukra Genovaitė Kaunietienė-matematikos mokytoja ir sūnus Vigantas Semėnas -inžinierius energetikas.

Ardiškių kaimo kalvio V. Semėno išsaugoti ir padovanoti įrankiai, grąžteliai, sriegikliai, dildės, plaktukai papildė muziejaus eksponatų rinkinį. Kaustymo reples, menančias šlovingą Lietuvos kariuomenės husarų pulką ir Žirgų kaustymo mokyklą, muziejininkai patalpino karybos ekspozicijoje.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]