Kalvis naktimis sapnuoja žaizdrą

Kalvystė – vienas iš seniausių ir svarbiausių amatų Lietuvos valstybėje. Ji palaikė karaliaus, kunigaikščių dvarų, miestų ir kaimų ekonomiką. Kalviai atlikdavo įvairius darbus: kaustė arklius, remontuodavo ir patys darydavo žemės ūkio padargus, medinius tekinius užtraukdavo metalo lankais, apkaustydavo šventinius vežimus, kalė meniškus kryžius, saulutes, vėjarodes. Kiekvienam ūkininkui keletą kartų per metus prireikdavo kalvio paslaugų. Po Antrojo pasaulinio karo, susikūrus kolūkiams, privačios kalvės pradėjo nykti, kol galiausiai buvo patalpintos mūrinėse dirbtuvėse. Kalviai tapo mechanizatorių padėjėjais, geriausiu atveju mechanikais ar šaltkalviais. Kai iš karštos geležies kalėjų ir arklių kaustytojų kalviai pavirto šaltkalviais – to „pereinamojo laikotarpio“ liudininką, kalvį Antaną Čepoką suradau jo paties sodyboje Beržoniškio kaime. A. Čepokas pasidalino prisiminimais apie darbą A. Puškino, J. Biliūno kolūkių ir Elmininkų eksperimentinio bandymo stoties ūkio kalvėse.

Nuo pat vaikystės A. Čepoką traukė metalo darbai. Jis matytavo, kaip prieškaryje savo kalvėje dirbo dėdė Dominykas Čepokas, girdėjo pasakojimus apie vietos gerą kalvį žydą Nišelį, mokėjusį daryti patvarius padargus smėlingai ir akmenuotai Beržoniškio žemei. Tačiau pačiam imtis kalvystės amato teko tik po Antrojo pasaulinio karo, susikūrus kolūkiui. Dirbti į kalvę pakvietęs pirmininkas suviliojo pažadais, kad nusiųs į tekintojų kursus. Vertė ir ekonominė nauda – pagal nustatytą tvarką kolūkyje kiekvienam darbininkui buvo skirta vienas kilogramas grūdų už darbadienį, tačiau dėl menko derliaus tiek niekas negaudavo, o kalvis  už darbadienį garantuotai gaudavo  pusantro kilogramo grūdų. „Kaimo vyrai sakydavo, kad mes pusbadžiu gyvenam, o kalvis mėnesio gale užsidėjęs ant pečių grūdų maišelį vos paneša“, – prisimindamas pokarinio skurdo laikotarpį pasakojo A. Čepokas.

A. Puškino kolūkio kalvė buvo Ramaškonių kaime. Kalvės viduje stovėjo žaizdras, dumplės, priekalas, ranka sukamos gręžimo staklės, spaustuvas. Kalvystės amato paslapčių mokytis A. Čepokas pradėjo dibdamas kartu su senesniu kalviu Vladu Karosu. Po pusės metų V. Karosas persikėlė gyventi kitur, ir visa kalviškų darbų našta užgulė vos per dvidešimt metų perkopusio mokinio pečius. Darbų buvo visokių: reikėjo remontuoti žemės ūkio padargus, pasmailinti noragus, tiesinti akėtvirbalius, branktams ir stelvogoms lenkti žiedus, rogėms pakaustyti pavažas, aptraukti ratus metaliniais ratlankiais. Kadangi kalvėje nebuvo elektros, geležinius ratų ratlankius ir kitas metalo dalis reikėjo suvirinti senuoju budu. Metalo virinimui buvo parenkamos labai švarios anglys, kad geležis neužsiterštų apnašomis. Pagal rato dydį sulenkiama geležies šyna, kurios nusmailinti galai kaitinami žaizdre. „Patyręs kalvis mato, kaip nuo ugnies pabalę šynos galai pradeda virti tarsi taukai. Tada reikia nestipriai suduoti plaktuku, ir šynos galai sulimpa. Jeigu per stipriai sušerši, tai geležis ištykšta“, – pasakojo kalvis. Paskui toks suvirintas ratlankis specialiais kabliais užtraukiamas ant medinio tekinio.

Tuo laiku arkliai buvo pagrindinė traukiamoji jėga, o jų kanopų priežiūra ir kaustymu rūpindavosi kalvis. Dažniausiai prastai prižiūrimi suvisuomeninti darbiniai arkliai buvo sulysę, o dėl blogo pašaro skilinėjo kanopos. Kaustant tokius arklius reikėjo dar didesnio kruopštumo ir sąžiningumo. Kalvis išvalydavo kanopas ir kiekvienai arklio kojai pritaikęs pasagas prikaldavo keturiais pasagviniais, kai prie sveiko arklio kanopos pasagą galima prikalti šešiais ar aštuoniais pasagviniais.

Bėgo metai. Pamažu atsiganė ir kolūkiniai arkliai, tvirtėjo jų kanopos, gerėjo ir žmonių gyvenimo sąlygos. Kalvis persikėlė į naują prie fermų įrengtą J. Biliūno kolūkio kalvę. Stambinant kolūkius, įsikūrė Elmininkų eksperimentinio bandymų stoties ūkio mechaninėse dirbtuvėse, kur dažniausiai atlikdavo suvirintojo šaltkalvio darbus.  Atidarius Arklio muziejų, A. Čepokas pradėjo kaustyti žirgus. Ne kartą kalvis kaustė Arklio muziejaus sumanytojo profesoriaus Petro Vasinausko arklį Bėrį, su kuriuo profesorius 1975 m. keliavo po Lietuvą.

Trisdešimt septynerius gyvenimo  metus A. Čepokas atidavė kalvystės amatui. Įšėjęs į pensiją savo namuose įsirengė kalvę. Kaimynų arklius pakaustydavo ir pats arklį laikė. 2012 m. pakviestas į “Bėk bėk, žirgeli” šventę Arklio muziejaus kalvėje demonstravo, kaip medinis ratas užtraukiamas geležiniu ratlankiu. Padedami kalvio A. Čepoko, muziejininkai atgaivino medinių ratų apkaustymo darbą ir visada gali gyvai pademostruoti lankytojams.

Šiandien A. Čepokas nebekalviauja. Kai pasilpo rankos, ėmėsi medžio amato: daro kubiliukus, rėčkas, taburetes ir… kartais naktimis susapnuoja degantį žaizdrą.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]