Kalvis išradėjas

Labiau gilindamasis į senųjų kaimo kalvių biografijas, pastebiu, kad jie buvę nepaprasti amatininkai, sugebėję atlikti ne tik kalvystės, bet ir dailidės,  mūrininko, račiaus, šiaučiaus darbus, dažniausiai išsilavinę „patys iš savęs“, tačiau turėję fenomenalią atmintį, analitiko protą, išugdytą dėmesingumą aplinkai ir kitokias mokslininkams būdingas savybes. Tokių kalvių-mokslininkų buvo daugelyje Lietuvos kampelių.

Anykščių rajono Buivydų kaimo kalvis Antanas Sriubas – kelių amatų meistras, verslininkas, turėjęs mokslininko gebėjimų, per ilgą darbą kalvėje stebėjo, išbandė  metalų technines savybes ir patobulino savo paties ūkyje naudotą dyzelinį motorą.

Kalvio sūnus, dabar Utenoje gyvenantis Jonas Sriubas papasakojo, kad tėvelis nuo vaikystės domėjosi technika. Jis dažnai atbėgdavo į Buivydų kaimo buvusio ūkininko Juozo Pipiro vandens jėgainę, kurioje dirbo pasamdytas kalvis. Antaniukas stebėjo, kaip kalvio rankos ant priekalo iš karštos geležies nukaldavo jėgainei reikalingas metalines detales. Kalvis leisdavo ir pačiam Antaniukui pratintis prie kūjo ir priekalo. Berniukas kiekvieną dieną vis ką nors naujo sužinodavo ir išmokdavo. Matydamas berniuko potraukį kalvystei, jo tėvas Petras Sriubas pasakė: „Mokslų pakaks, galvok, sūnau, apie amatus ir verslą“.

Paauglystėje A. Sriubas susikonstravo medžio tekinimo stakles ir pradėjo tekinti medines verpimo ratelių dalis. Norint iki galo paruošti verpimo ratelius ir sėkmingai juos parduoti, reikėjo nukalti metalines ašeles. A. Sriubas visada svajojo apie nuosavą kalvę. Įgavęs daugiau fizinių jėgų, Miežintos upės pakraštyje išsilygino aikštelę ir pasistatė medinių sienų kalvę. Nusipirko priekalą, susimūrijo žaizdrą, pasidarė ranka sukamą medinį ventiliatorių orui pūsti, pažangesnes dumples įsigijo gerokai vėliau. Reples, plaktukus, priekaliukus, pamuštukus, sriegiklius ir kitus smulkius įrankius pasidarė pats. Atkaklus jaunuolis aštuoniolikos metų pradėjo savarankiškai kalviauti.

Kalvis A. Sriubas buvo visų galų meistras: kaustė arklius, darė plūgus, akėčias, metalu apkaustydavo vežimus ir roges, darė svarstykles – bezmėnus, kirvius, remontavo siuvimo mašinas. Savo namams pasidarė spintą, stalus, suolus. Po tėvelio P. Sriubo mirties Antanas pats ėmė aktyviai tvarkyti ūkio reikalus. Jis ant Lekaniškio kalno pasistatė vėjo jėgainę, įrengė joje akmenines girnas, prijungė stakles milams velti. Prie Miežintos upės išsikasė kanalą su vandens saugykla, pasistatė vandens jėgainę, pasijungė zeimerį lentoms pjauti, metalo tekinimo stakles ir taip plėtė savo verslą. Pradėjęs nuo verpimo ratelių amato, A.Sriubas sukūrė stambų verslo ūkį.

Suprantama, kad reikėjo ir pagalbininkų. A. Sriubo ūkyje nuolat dirbo trakiniškis Jonas Naruševičius, Avižienių dvarininko sūnus Vytautas Žilėnas ir dar dvi moterys. Kiekvieną dieną į Buivydų kalvę užsukdavo apie 5-6 žmones. Vieni atsiveždavo velti ar pasiimdavo paruoštus milelius, antri pasiderindavo, kada atvežti išpjauti lentas, treti kaustydavo arklius. Pas kalvį susivelti milo atvažiuodavo ne tik Anykščių, bet ir Molėtų, Utenos rajonų gyventojai. Norint įvykdyti užsakymus, dažnai reikėjo dirbti ir naktimis. Kalvis A. Sriubas nebuvo išdidus, bendraudavo su visais, neatsisakydavo atlikti ir smulkesnių darbų. Sakydavo: „Jeigu nepakaustysiu arklio ar nepasmailinsiu norago, tai jis niekada pas mane nebeatvažiuos“.

Greit pradėjo plaukti gražios pajamos. Kalvis  buvo laikomas turtingiausiu žmogumi kaime. Pas jį ėjo skolintis pinigų ūkininkai, valdę po keturiasdešimt hektarų žemės. A. Sriubui buvo prigijęs bankininko vardas, nes pas jį visada buvo skolininkų. Gautas pajamas jis toliau investavo į ūkį ir verslus. Kalvis iš naujo perstatė tvartą, klojimą ir pirtį. Kad būtų patogiau ūkininkams atvažiuoti, arčiau kelio pasistatė antrą kalvę. Ūkio inventorių papildė dyzelinis variklis „Doič“,  javų kūlimo mašina ir arpas. Rudenį aplinkinių kaimų gyventojams A. Sriubas kūlė ir valė javus, žiemą pjovė lentas, balkius.

Po Antrojo pasaulinio karo iš kariškių įsigijęs elektros generatorių ir prijungęs prie vandens jėgainės, jis pradėjo gaminti elektrą. 1946 m. A. Sriubo sodyboje sušvito elektra, o visame Buivydų kaime elektra buvo įjungta tik 1965 m.

1. Sriubas užsitarnavo didelį autoritetą. Apie jo darbus garsas sklido aplinkiniuose rajonuose, kalviui net buvo pasiūlyta vadovauti Utenos MTS įmonei, bet, nenorėdamas kraustytis iš namų, tokio pasiūlymo atsisakė.

Vis dėlto pats įdomiausias įvykis kalvio A. Sriubo gyvenime buvo seniai išrasto dyzelinio motoro tepimo sistemos patobulinimas. Kartą veikiančiam dyzeliniam motorui trūko švaistiklio guolio varžtas ir suskaldė variklio korpusą į gabalus. Kaimynai, pamatę, kad sugedo motoras, kalbėjo: „Dabar kaime visi būsime vienodai lygūs“. Tačiau kalvis rankų nenuleido. Iš metalo lakštų pasidarė variklio sutvirtinimo konstrukcijas ir sutvirtino korpusą. Po pusantro mėnesio variklis dirbo kaip ir anksčiau.

Vietoje susidėvėjusio tepimo sistemos siurblio kalvis sugalvojo dyzelinio variklio tepimui pritaikyti tepalo taškymo būdą. Tik 2003 m. mokslininkai atrado tokią tepimo sistemą ir pradėjo ją naudoti mažos galios vidaus degimo variklių gamyboje. Kalvis A. Sriubas jau seniai buvo sugalvojęs tokią tepimo sistemą, kuri veikė didelės galios dyzeliniame variklyje. Aišku, ji nebuvo tobula, bet kalvio naudojamas variklis dirbo be priekaištų. Gaila, kad šis variklio patobulinimas, pelnytai laikomas išradimu, laiku nebuvo užpatentuotas.

Susikūrus kolūkinei santvarkai, prasidėjo pavyzdingai tvarkyto A. Sriubo ūkio parceliavimas. Bijodamas tremties į Sibirą, A. Sriubas vieną dyzelinį motorą, milo vėlimo mašiną, ir zeimerį perdavė Leliūnų „Pilnosios varpos“ kooperatyvui. Antras dyzelinis motoras, kūlimo mašina, arpas, arkliai su žemės ūkio padargais ir kitas sunkiai uždirbtas turtas pateko į Marytės Melnikaitės kolūkį, kuriam tada priklausė Buivydų kaimas. Laikui bėgant, naujoji valdžia nusprendė, kad dalį Buivydų kaimo žemių reikia apželdinti mišku. Prasidėjusi melioracija nuo žemės paviršiaus nušlavė A. Sriubo sodybą su vaismedžiais. Anksčiau daugybę žmonių iš įvarių kampelių pritraukdavęs ūkis nesugrąžinamai nuėjo į praeitį. Liko tik prisiminimai apie šviesų sodybos šeimininką.

Potraukį prie skaičių, tikslumą, kruopštumą, analitinį mastymą iš savo tėvelio paveldėjo sūnus Jonas Sriubas. J. Sriubas baigė Gikonių pradinę mokyklą, mirus tėveliui mokėsi vakarinėje mokykloje, neakivaizdžiai studijavo aukštojoje mokykloje ir įgijo inžinerinį išsilavinimą. Dirbo techniku-inžinieriumi „Žemprojekte“. Vėliau buvo Visasąjunginio mokslinių tyrimų elektroterminių įrenginių projektavimo-konstravimo instituto Lietuvos skyriaus specialiojo sektoriaus vadovas. Dirbo Valstybinėje energetikos inspekcijoje vyresniuoju inžinieriumi-inspektoriumi ir vykdė Ignalinos atominės elektrinės priežiūrą, kai joje buvo modernizuojamos saugumo sistemos. J. Sriubas buvo Ignalinos atominės elektrinės centrinės atestavimo komisijos narys. Ilgą laiką jis dirbo Energetikų mokymo centre dėstytoju ir dabar veda darbuotojų tobulinimo kursus. J. Sriubas parengė per dvidešimt knygų, brošiūrų energetikos tema. Buivydų kaimo atminimui ir savo tėvelio garbei J. Sriubas surinko kraštotyrinę medžiagą, parengė knygelę „Buivydai laiko tėkmėje“ ir daug kitų kraštotyros leidinių. J. Sriubas yra Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys.

Neseniai į Arklio muziejų J. Sriubas atvežė ir padovanojo tėvelio kilnojamą žaizdrą – vienintelį išlikusį Buivydų kalvės tylųjį liudininką. Vis dėlto svarbiausia, kad  išradingo ir sumanaus Buivydų kaimo kalvio  istorija domina ne tik muziejininkus. Du pradžios mokyklos skyrius baigusio kalvio verslininko A. Sriubo gyvenimas yra įkvepiantis pavyzdys, kaip plėtoti amatus ar steigti sėkmingą verslą ir mūsų jaunimui, kolegijose ar universitetuose įgijusiam verslo vadybos išsilavinimą.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]