Išėjo žydint sodams

Autorių Pauliaus Saudargo ir Godos Karazijaitės knygoje – „Gulago partizanai“, remiantis istoriniais dokumentais ir gyvų liudininkų prisiminimais aprašomi tremtinių, politinių kalinių sukilimai Norilsko, Vorkutos ir Kengyro lageriuose. Stalininių lagerių užduotis buvo palaužti žmogaus dvasią, parodyti, kad jis yra niekas. Kremliaus valdovai suprato, kad nepakanka žmones tik šaudyti, bet reikia uždaryti į lagerius, ne tik todėl ,kad jie pigiai padarys daug darbų, bet ir todėl, kad tie, kurie išliks niekada nebus tokie kokie buvo, jie palūš. Ir tai bus pamoka tiems kurie galvoja apie laisvę.

Vis dėlto nepavyko galutinai palaužti žmonių laisvės siekio. Daugelyje lagerių kildavo didesnių ar mažesnių tremtinių susidūrimų su valdžia. Pagrindiniai sukilimų organizatoriai buvo ištremti pokario partizanų kovų dalyviai, kurie nuo pradžių nenusilenkė, bet priešinosi rėžimui. Didžiausi lagerių sukilimai buvo paskandinti kraujyje. Tačiau jie tarsi Dovydas nugalėjo galingąjį Galijotą. Prasidėję masiniai kalinių streikai pagreitino permainas visoje sovietinių lagerių sistemoje ir dauguma tremtinių buvo išlesti namo.

Debeikių miestelio gyventoja Ona Zarankaitė (1929-2018), kaip ir dauguma pokario Lietuvos gyventojų patyrė skaudžią tremtinės dalią. Už partizanų palaikymą tėveliai buvo ištremti į Sibirą, o Onutė pateko į Kazachijoje įkurtą Kengyro lagerį kuriame išgyveno politinių kalinių sukilimą ir kitus sovietinių lagerių sunkumus.

Kengyras – tai kalinių pastatytas lageris netoli Džeskasgano miesto. Lagerį sudarė trys punktai: du vyrų ir vienas moterų. Stovykla buvo aptverta 6 metrų aukščio akmenine tvora. Prie išorinių stovyklos sienų sovėjo didelės sargybos būdelės, kuriose budėdavo po du sargybinius su kulkosvaidžiais. Ant išorinės sienos kas 50 metrų stovėjo mažesnės būdelės, talpinusios po vieną sargybinį su automatu. Virš tvoros tęsėsi vieno metro aukščio spygliuota viela, kuria tekėjo elektros srovė ir stulpeliai su elektros lempomis. Iš vidaus prie išorinių sienų 10 m. tęsėsi mirties zona atitverta spygliuota viela. Prie pat sienos buvo suakėta žemės juosta, kurioje naktimis lakstydavo vilkiniai šunys. Taip atrodė 12 000 žmonių gyvenvietė. Čia kaliniai dirbo akmenų karjeruose, vario, mangano kasyklose, statė metalurgijos kombinatą, elektrinę. Geografinės sąlygos nelepino. Vasarą siautė smėlio audros ir karščiai stepę taip įkaitindavo, kad kojos nebuvo kur pastatyti. Ona Zarankaitė kartu su kitomis lagerio moterimis dirbo plytinėje. Kiekvieną rytą į darbą moterų koloną lydėjo sargybiniai su šunimis, nors apie pabėgimą nebuvo nei minties, kur pasislėpsi svetimoje šalyje dar kalbos nemokėdamas. Sugrįžusius iš darbo kalinius nakčiai užrakindavo barakuose. Kiekvienas barakas kaip ir kalėjimas buvo su grotuotais langais. Blogos gyvenimo sąlygos, prižiūrėtojų savivalė kėlė vis didesnį tremtinių nepasitenkinimą. 1954 m. pavasarį kruvini incidentai su prižiūrėtojais išjudino sukilimo bangą. Sukilimas tęsėsi 40 parų. Sukilėliai lagerio zonoje statė barikadas įtvirtinimus. Reikalavo peržiūrėti nuteistųjų bylas, paleisti nekaltus arba sumažinti kalinimo laiką.

Kaip prisimena O. Zarankaitė, streikavo daugiausia vyrai. Moterys laikėsi atokiau, bet į darbą nėjo. Tada lageriai buvo svarbūs pramonės objektai. Sustojus lagerio gamybai, nutrūkdavo visa sąjunginės pramonės grandis.

Sukilimui malšinti lagerio valdžia siuntė kelis tūkstančius kareivių su tankais. Po keturių valandų trukusių kautynių sukilimas buvo numalšintas. Žuvo apie 800 tremtinių, dar daugiau buvo sužeistų. Pamažu Kengyro lageris buvo likviduotas ir tremtiniai perkelti į kitus sovietinius lagerius.

Onutė pateko į antrą savo gyvenime Taišeto lagerį. Kaip ir visur Sibire, taip ir čia teko dirbti miške. Moterys, klampodamos po pusnynus , su rankiniais pjūklais ir kirviais guldė aukščiausius medžius. Laikui bėgant buvo peržiūrėta O. Zarankaitės byla. Panaikintas 25 metų lagerio nuosprendis. Tačiau atgavusi laisvę Onutė į gimtinę neskubėjo. Nerimą kėlė senų tėvelių likimas. Žinodama tik tiek, kad jie buvo ištremti į Čerenkovo rajoną, patraukė ten. Laimei, lydėjo sėkmė. Mieste netikėtai Onutė susitiko dvi moteris iš savo krašto: gerkonietę Janiną Matuliauskaitę ir Danutę Ribakovaitę iš Lašinių kaimo. Jos gyveno Morasų lageryje kartu su Onutės tėveliais. Bet iki jų dar reikėjo važiuoti 75 kilometrus. Čia vėl nusišypsojo laimė. Į Golumiečio miestą sutiko nuvežti pašto mašinos vairuotojas. Ten joks kitas transportas nevažiuodavo. Vėlai vakare atvykusi į Golumietį Onutė pernakvojo kambaryje už 70 kapeikų. O jau kitą rytą teko dar 29 kilometrus važiuoti sunkvežimio priekaboje. Paskui su laiveliu persikelti per upę vardu Belaja. Nes ji buvo be tilto ir pavasarį labai patvindavo.

Toli nuo Tėvynės vėl su susibūrė likimo išblaškyta šeima. Netrukus čia atvažiavo brolis Mykolas. Atgavę laisvę, kaip ir dauguma tremtinių Zarankos skubėjo namo, buvo pasiilgę Tėvynės ir artimųjų. Sugrįžę Onutės tėveliai ilsėjosi. Dideliems darbams nebebuvo jėgų. Onutė nieko nekaltindama ir niekam negalėdama pasiskųsti, ilgai dirbo kolūkyje. Kol leido jėgos gyveno sename namelyje Debeikių miestelio gale. Vėliau persikėlė į Svėdasų senelių globos namus. Onutė gimė nepaprastą dieną, per Kalėdas, o išėjo pavasarį žydint sodams.

Kai paskutinį kartą lankiausi pas Onutę Zarankaitę jos namuose, Arklio muziejui ji padovanojo daug fotografijų iš tremties laikotarpio ir senus medinius vežimo ratus. Juos užsidėję ant vežėčių muziejininkai dalyvauja žemaitukų kinkinių su autentiškais pakinktais ir vežimais su metiniais ratais, žygiuose. Magiškame medinių ratų tarškėjime regiu savo tėvą ir kitus Lietuvos ūkininkus važiuojančius į muges – po vieno žygio pasakojo keliautojas su žirgais ir tradicinių žemaitukų kinkinių idėjos autorius, žemaitis iš Laukuvos Vaidotas Digaitis. O man šis ratų tarškėjimas ir kanopų caksėjimas primena tremtinės Onutės Zarankaitės gyvenimo istoriją.

Egidijus Musteikis

• 

• 

• 

• 

• 

Nuotraukų galerija [..]