Gabus į visas puses

Senajame Lietuvos kaime kalviai buvo nepaprasti amatininkai. Pasitaikydavo tokių gabių auksarankių, kurie ne tik mokėjo kalti geležį ir kaustyti arklius, bet būdavo geri staliai, dailydės mūrininkai, muzikantai, kantoriai ar pasakoriai. Apie tokį žmogų kaimuose sakydavo: „gabus į visas puses“. Šis posakis labai tinka apibūdinti Anykščiuose gyvenančiam aštuoniasdiašimt šešių metų Jonui Juodelui. Visuomeninkas, gėlininkas, sodininkas, bitininkas ir šaulys pirmąjį gyvenimo „universitetą“ baigė savo bendravardžio tėvelio Jono Juodelio kalvėje Daujočių kaime.

Pirmojo pasaulinio karo metais tėvelis buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę. Patekęs į vokiečių nelaisvę, dirbo metalo fabrike. Matyt tada ir gavo gerus darbo su geležimi įgūdžius, susipažino su mašinų variklių mechaninėmis savybėmis. Sugrįžęs iš nelaisvės, tėvelis Jonas vedė Rozaliją Kiaušaitę ir įsikūrė Daujočių kaime dešimties hektarų ūkyje. Tuo laiku Daujočiuose stovėjo apie  70 sodybų, kurių gyventojams nuolatos prireikdavo įvairių kalvio paslaugų. Ilgai nedelsdamas naujakurys prie sodybos ant akmeninių pamatų pasistatė  medinę kalvę. Pats susimūrijo žaizdrą, pasidarė sriegiklius, skylamušius, gvozdelnias, reples geležies virinimui ir kalimui. Priekalą nusipirko turguje, o dumples pasiūvo vietinis kaimo šiaučius. Kalvis viską padarydavo, ko tik paprašydavo žmonės: kaustė arklius, aptraukdavo ratus metalo šynomis, suleisdavo buksvas. Mažiau pasiturintiems ūkininkams, kurie važinėjo su medinašiais vežimais, nukaldavo ašių metalines paduškėles, darė durų vartų vyrius, remontavo žemės ūkio padargus. Savo ūkyje kalvis turėjo tuo laiku modernius padargus –  arklinę šienapjovę ir javų kertamąją. Po kelerių metų kalvis įsigijo motoru varomą kūlimo mašiną ir ūkininkams iškuldavo javus. Kūlimo mašina ir motoras buvo ant ratų, todėl ūkininkai patys su arkliais atsiveždavo į savo ūkius, kur reikėjo kulti . Kūliant subėgdavo į talką kaimynai. Paprastai prie kūliamosios dirbo apie 12 žmonių: vienas iš prėslo imdavo javų pėdus, antras juos nešdavo ir leisdavo į kūliamosios žiotis, kiti valydavo pelus, semdavo grūdus, nešdavo į stirtą šiaudus ir grūdus pildavo į aruodus. Mašinierius, taip vadinamas kuliamosios savininkas, daugiausia prižiūrėjo motorą. Pabaigus kulti prasidėdavo patalkio vaišės. Šeimininkė paruošdavo visokių patiekalų, šeimininkas atsidėkodamas talkininkus pavašindavo alumi. Degtinės  niekas negerdavo. Po vaišių vėl važiuojama į kitą kiemą. Kūlimo darbus pradėdavo liepos mėnesio pabaigoje ir, kol užsibaigdavo iki grruodžio pradžios, kalvis su kuliamąja nukeliaudavo nuo Daujočių iki Šimonių miestelio Kupiškio rajone. Kai užsibaigdavo kūlimas, tą patį motorą panaudodavo lentų pjovimui. Šalia kalvės J. Juodelis buvo įsirengęs lentpjūvę ir vietos ūkininkams  išpjaudavo  iki  6 metrų ilgio lentas.

Nuo mažų dienų prie darbo buvo pratinami ir vaikai. Kaip prisimena sūnus, tėvelis buvo griežtas, parėjusiam iš mokyklos Joniukui dažnai neleisdavo paruošti pamokų ir liepdavo bėgti į kalvę. Tada buvo nepriimtina prieštarauti tėvams. Jauniausias kalvio sūnus Jonas šešerių metų dumplėmis pūtė orą, sriegiavo varžtus. Penkiolikos jau stojo prie žaizdro, darė pasagvinius ir kitokius smulkius gaminius.  Joną traukė technika, todėl darbas kalvėje buvo nesunkus. Svajojo įgyti techninę specialybę. Įdomu buvo, kai į kalvę sueidavo daugybė vyrų. Dalindavosi naujienomis, politikuodavo. Vienas papasakodavo anekdotą  ar  linksmą istoriją, kitas liūdnas naujienas, daugiausia apie varžytines. Bendraudami su suaugusiais paaugliai klausydavo pasakojimų ir semdavosi gyvenimiškos patirties. Jaunystėje iš Daujočių kaimo siuvėjo Broniaus Matulevičiaus J. Juodelis išmoko groti akardeonu. Kartu su B.Matuliavičiumi grodavo jaunimo vakaronėse, ne vienas vestuves abu atgrojo. Kai vedė, akardeoną padėjo, tik dalyvavo meno mėgėjų veikloje.

Sovietinė okupacija išardė darnų šeimos gyvenimą. Vyriausias brolis Antanas mokėsi Panevėžio amatų mokykloje, Antrojo pasaulinio karo metais kartu su visa klase buvo deportuotas į rytus dirbti kariniame fabrike. Brolis Vladas prieškario Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkas kaip politiškai nepatikimas buvo ištremtas į Sibirą. Tik po Stalino mirties abu broliai su šeimomis sugrįžo ir įsikūrė Lietuvoje. Po karo prasidėjusi kolektyvizacija nusavino kalvio kaip ir visų Daujočių kaimo ūkininkų turtą. Keletą metų tėvelis dirbo vietos kolūkio kalvėje, su kadaise savo kuliamąja kūlė kolūkio javus.

Jauniausias sūnus Jonas išmoko vairuoti traktorių ir įsidarbino Svėdasų mašinų ir traktorių stotyje. Išbandė visus to laikmečio traktorius – pradėjo su Charkove pagamintu žibalu varomu „natiku“, vėliau gavo dizelinį „kaduką“ ir galingiausią vikšrinį DT-54. Vieną šaltą žiemą J. Juodelis susirgo gelta, ligoninėje į rankas pakliuvo vairuotojų rengimo knygelė. Besigydydamas išmoko teoriją ir eksternu išlaikė vairuotojo teises. Tada Svėdasų apylinkėje mašinų dar daug nebuvo ir darbo ieškoti reikėjo Anykščiuose. Iš pradžių įsidarbino vairuotoju rajono vykdomajame komitete, tačiau dėl mažo atlyginimo vėliau perėjo į Anykščių mašinų ir traktorių stotį krovininių automobilių vairuotoju. Pradėjo vairuoti seną rusišką „palutarkę“ su medine kabina ir brezentiniu stogu, paskui gavo galingesnį savivartį. Vairuotoju išdirbo iki pensijos skirtingose organizacijose: Anykščių pieninėje, rajono kelių valdyboje, kooperatinėje sąjungoje. Dirbdamas vairuotoju įsikūrė Anykščiuose. Iš Daujočių sugabeno paruoštus rąstus ir pasistatė namus Žvejų gatvėje. Namo rūsyje įsirengė kalvę, kurioje ir dabar retkarčiais pakalviauja. Vedė Oną Statulevičiūtę – Juodelienę. Kartu užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė anūkų. Dukra Aldona pedagogė, sūnus Kęstutis ūkininkauja, anūkė Ieva yra dailininkė-dizainerė.

J. Juodelis nepasisitenkino vien darbu, už kurį mokamas atlyginimas, bet įsitraukė į visuomeninę veiklą. Šeimininkas turi kelias dešimtis padėkos raštų už dalyvavimą įvariose visuomeninėse organizacijose. J. Juodelis ir dabar šoka pagyvenusių žmonių šokių kolektyve „Voruta“.

Lietuvoje pradėjus steigtis sodininkų bendijoms, J. Juodelis  subūrė entuziastus į Anykščių sodininkų draugiją. Buvo išrinktas sodininkų draugijos gėlininkų sekcijos pirmininku ir šias pareigas vykdė 33 metus. Sekcijos vadovas organizuodavo ekskursijas po gražiausias Lietuvos sodybas ir sėmėsi  apželdinimo patirties. Ekskursių metu fotuografuodavo, po to susirinkę peržiurėdavo skaires.

J. Juodelio šeimos archyve yra apie 300 juostų su gražių sodybų atvaizdais. Pasak vadovo, tokie pasivažinėjimai duodavo daug naudos, vieni iš kitų mokydavosi ir pritaikydavo savo namuose. Pradėti organizuoti gražiausiai tvarkomų sodybų konkursai paskatino auginti retus augalus. J. Juodelis vienas iš pirmųjų Anykščiuose pradėjo auginti ir populiarinti aktinidijas.  Sekcijos vadovas važinėjo po miestelius, skaitė paskaitas, paskaitų dalyviai prisijungdavo prie sodininkų draugijos. Laikui bėgant skirtingose vietose vadovas turėjo 12 padėjėjų. Gražėjo kiekvieno nario asmeniniai namai ir sodai. Kartu  puošėsi visas Anykščių miestas ir kiti rajono miesteliai. Gėlininkų sekcija organizuodavo gėlių puokščių parodas, kurios sulaukdavo didelio lankytojų dėmesio. Ilgaininui išaugintas gėles norėjosi ne tik pademostruoti, bet ir parduoti. Sekcijos vadovo pastangomis Anykščiuose buvo pastatyta ir atidaryta gėlininkų parduotuvė, kuri ir dabar veikia.

J. Juodelio namai spindi tvarka. Daiktų daug, tačiau kiekvienas turi savo vietą ir paskirtį. Tvarkingumas, kruopštumas, sistemingumas, mažiausio daikto kaip žmogaus kūrinio vertinimas patvirtina, kad namuose gyvena kolekcionierius. J. Juodelis sukaupė per 3000 knygų ir periodinių leidinių apie augalus, jų auginimą ir priežiurą lietuvių, rusų, latvių, vokiečių kalbomis. Didžioji dalis knygų su autografais ir įrašais, kur jos įsigytos.

Lietuvos atgimimo laikotarpiu J. Juodelis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Buvo Sąjūdžio renginių vienas iš organizatorių, tvarkos palaikytojas. Įstojo į Šaulių sąjungą, yra Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno šaulių kuopos ne rikiuotės narys. 2012m. sausio mėnesį buvo vyriausias XXI tarptautinio bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvis, pagerbtas ir apdovanotas specialiuoju prizu. 2014m. vasario 16-ąją  minint Valstybės atkūrimo dieną, miesto centre kartu su muziejininke Dalia Bernotaite – Janušiene vėliavą kelti buvo patikėta ir J. Juodeliui.

Sakoma, kad ilgaamžiškumo ir energijos paslaptį saugo bitės. O gal toji paslaptis – ilgamečio bitininko pagamintame medaus ir 32 žolelių gėrime, kuriuo pavaišino išlydėdamas su  Arklio muziejui padovanotais tėvelio kalvės įrankiais? Vis dėlto svarbiausia, kad pasakojimas glaudžiai siejasi su mūsų dienomis. Visuomeninko J. Juodelio gyvenimas yra pamokantis pavyzdys, kai žmonių santykiuose įsigali abejingumas, susvetimėjimas ir besaikis pelno siekimas.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]