Duonpelnio šventė

Duonpelnio diena – tai paskutinė didesnė metų šventė, kai prisimenami paprasti kaimo arkliai, profesoriaus Česlovo Kudabos gražiai pavadinti „žmogaus bendravargiais“, kai muziejininkai lankytojams pateikia įdomių staigmenų.

Spalio mėn. 7 d. nuo 11 val. muziejaus vežimų klojime buvo rodomas dokumentinis filmas „Kelionė kartu“ (režisierius P. Stankevičius, operatorius J. Miškinis) apie 2017 m. tradicinių kinkinių žygį žemaitukais. Dešimt keliautojų su šešiomis brikomis penkias dienas keliavo iš Ruoščių – Lietuvos geografinio centro per Surviliškį, Ramygalą, Traupį į Niūronis. Žygeiviai susitikdavo su miestelių bendruomenėmis, lankė piliakalnius, kėlėsi per Nevėžį. Svarbiausias kelionės akcentas – vežimai mediniais ratais, senoviškos bričkos, skirtingiems etnografiniams regionams būdingi tradiciniai pakinktai, apranga, kelioninės burkos, auliniai batai, galifė kelnės.

Keliautojai labai kuklūs. Prieš pradėdami kelionę prasitarė, kad žygio tikslas – pirmiausia pati kelionė arkliu, tačiau žemaitukai ir senoviškos bričkos mediniais ratais rodė tvirtą užsispyrimą ir kitokį tikslo siekį. Juk ir Arklio muziejaus sumanytojas profesorius Petras Vasinauskas keliavo senoviškai – arklio traukiamu brikeliu, apsirengęs burka. Tai buvo jo protestas nusistovėjusiai tvarkai, prievartai, jo pilietinė pozicija. Neatsitiktinai, važiuodami iš Ruoščių, keliautojai užsuko į Gėlainių kapines aplankyti P. Vasinausko kapo. Susitikę su P. Vasinausko dukra Laima Tindžiuliene ir Dotnuvos žemdirbystės instituto mokslininkais pagerbė profesoriaus atminimą.

Profesionaliai sukurtas filmas sujaudina kiekvieną žiūrovą, puikiai tinka žemaitukų veislės žirgelių pristatymui ir populiarinimui panašiuose renginiuose. Tai įrodymas, kad žemaitukas mūsų tautos istorijoje buvo ne tik karo žirgas, bet ir didelis kaimo žmogaus pagalbininkas.

Kitame Striukų etnografinės sodybos klojime žiūrovai stebėjo Skiemonių miestelio teatro spektaklį „Šeškai“ ( rež. G. Eimanavičius). Po spektaklio visi susirinko į parodomąją žemės ūkio darbų programą. Šalia sodybos žemės plotelyje muziejaus darbuotojas Vidmantas Banys su Lietuvos sunkiųjų veislės arkliu Dobilu suarė ir suakėjo lauką. Rugius pasėjo malūnininkas Balys Sedelskis iš Debeikių. Malūnininkui talkino kaišytojas, garsaus Niūronių kaimo duonkepių krosnių meistro Povilo Katino anūkas Lukas Katinas.

Malūnininkas B. Sedelskis visiems papasakojo apie rugių sėjos papročius ir pasidalino savo gyvenimo prisiminimais. Nuo pat vaikystės jam teko dirbti įvairius darbus. Buvo daug vargo, bet dar daugiau šviesių akimirkų, pradėjęs darbą B. Sedelskis visada rasdavo jėgų jį užbaigti. Malūnininkas prisiminė, kaip vieną panašų į šių metų lietingą rudenį brisdamas iki kelių per vandenį, nešė javų pėdus iš lauko. Tada šeima beveik neprikūlė rugių. Visos santaupos išėjo duonai pirkti. Nebuvo iš ko nupirki batų, aprangos, todėl žiemą neišėjo į mokyklą. Vėliau ganė gyvulius pas ūkininkus. Sugrįžęs iš kariuomenės kelis metus dirbo vikšriniu traktoriumi. Sibire Intos šachtose kasė anglį. Sugrįžęs į Lietuvą įsidarbino grąžtų gamykloje Vilniuje, čia išdirbo iki pensijos. Buvo energingas, stiprus žmogus. Toliau tęsė darbą Medžiotojų restorane ūkvedžiu. Kilus Atgimimo bangai, atsirado galimybė sugrįžti į gimtuosius Debeikius. Namų jau seniai nebuvo likę, todėl Balys nusprendė nusipirkti kolūkio kontoros pastatą. Tam susiklostė palankios sąlygos. Griuvo kolūkinė santvarka, prasidėjusi pinigų reforma skubiai vertė investuoti santaupas, kurių darbštuolis buvo nemažai sukaupęs. Buvę restorano bendradarbiai kontoroje siūlė steigti alubarį, net diskotekas organizuoti, bet Balys tvirtai apsisprendė atidaryti malūną. Miltų miestelyje visiems reikia, o be alaus baro galima ir apseiti. Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir vyresniojo brolio malūnininko Antano Lipšio patarimas, kuris ir vėliau noriai dalindavosi patirtimi, padėdavo remontuojant malūno įrangą. Iširus kolūkiui, daug debeikiečių pradėjo savarankiškai ūkininkauti, sėjo javus, augino gyvulius. Atsirasdavo reikalų ir malūne.

„Gerai sumalti miltus yra savotiškos rūšies menas“, – pasakojo Balys Sedelskis. Reikia gerai suderinti girnas, parinkti aukštos kokybės gerai išvalytus grūdus, tada kepama duona tikrai nesusmegs. Laikui bėgant B. Sedelskis įsirengė laboratoriją grūdams ištirti, pasistatė angarą iš ūkininkų supirktiems grūdams laikyti. Tada Debeikių malūno paslaugomis naudojosi ne tik vietos gyventojai, malūne sumalti miltai keliavo į Utenos duonos kepyklas. Malūne dirbo keli darbininkai.

Šiandien Debeikių malūnas jau nebeveikia, tačiau jo šeimininkas praeitį prisimena su pakilia nuotaika, sveikata nesiskundžia. Aštuoniasdešimt šešto gimtadienio išvakarėse atvažiavęs į muziejų B. Sedelskis pasėjo rugius linkėdamas, kad jie gerai užaugtų ir kad žmonės niekada duonos nepritruktų. Kaip nesudygs ir kitais metais nesuvešės rugiai, jeigu A. Vienuolio progimnazijos vaikų folkloro ansablis su vaove Vile Mikučionyte tiek dainų apie sėją sudainavo ir javų augimą budinančių šokių sušoko. Vėliau visi aukštaitiškoje gryčioje ragavo iškeptos ruginės duonos ir vaišinosi.

Vainikuodama visų metų renginius, Arklio muziejuje užsibaigė Duonpelnio diena.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]