Dešimt dienų mediniuose ratuose

Devintoji kelionė mediniais tekiniais „Su žemaitukais – į „Bėk, bėk, žirgeli!“ pavyko sėkmingai. Šių metų akcentas – aplankytos svarbiausios su žemaitukų išsaugojimu susijusios vietos. Kelionė praėjo be didelių incidentų – žirgai ir dalyviai grįžo namo saugiai. Tačiau, kelionės metu vykę nuotykiai, atradimai bei sunkumai pažėrė pluoštą pamokų, kurios išryškėjo atslūgus įspūdžiams.

Kelionė prasidėjo Gegužės 25 d.

9-oji kelionė mediniais tekiniais „Su žemaitukais į „Bėk, bėk, žirgeli!“ prasidėjo Šilalės rajone, arklininkystės entuziastų sodybose. Šio nuotykio variklis – trys bičiuliai Vaidotas iš Laukuvos, Marius iš Varsėdžių, Remigijus iš Kaltanėnų. Vyrukai gyvena nutolę vienas nuo kito 20 km spinduliu, tačiau jie būtų nepažįstami, jei ne bendras pomėgis auginti senovinę lietuviškų žirgų veislę – žemaitukus.

Auginti arklį nėra paprasta, gyvulys reikalauja daug priežiūros. Reikalingas didelis žinių bagažas dresuojant, kinkant arklį bei naudojant ir remontuojant jo įrangą. Ypač dabar, kai šis senas amatas pamirštas, o didžiąją dalį darbų privalai išmokti daryti pats. Todėl, kelionės „Su žemaitukais į „Bėk, bėk, žirgeli!“ be arklininkystės entuziastų nebūtų.

Vaidoto, Mariaus ir Remigijaus bičiulystė – pirmosios kelionės dienos pamoka. Kiekvienas kelionės dalyvis su savimi vežasi kažką, ko neturi kitas. Tai stiprybė, kurios dėka įveikiami dideli išbandymai, todėl riedėjome drąsiai, nepaisydami iššūkių, kurie mūsų dar tik laukė kely.

Gegužės 26 dieną mediniais tekiniais

Tądien keliavome nedaug, arkliams reikėjo priprasti prie fizinio krūvio. Iš Šilalės rajono žemaičių plentu riedėjome į Rietavą. Kelionei paįvairinti nedidelę atkarpą įveikėme pasukę miško takais. Arkliai pademonstravo koks saugus ir patikimas vežimų transportas keliaujant šlapiais ir duobėtais keliais. Aukšti ratai nesunkiai įveikė mažai mašinų išvažinėto tako kliūtis.

Šios dienos pamoka – didūs žmonės nesirūpina vien tik savo reikalais. Vienas mūsų kelionės tikslų – sekti Lietuvos istorijos keliu, gyvai prisiliečiant prie šių žemių tapatybės. Rietave laiką praleidome, klausydamiesi pasakojimų apie Oginskių giminę bei jų palikimą šiam kraštui. Šio krašto legenda – Mykolas Kleopas Oginskis buvo neeilinė asmenybė, pasižymėjusi visoje Europoje.

Sunkiai galėjome suvokti žmogaus sugebėjimus, kuris per savo gyvenimą galėjo tiek daug nuveikti. Štai keletas faktų, kurie puikiai iliustruoja šią asmenybę.

M. K. Oginskio valdomis Rietavas tapo, kai 1814 m. už 277600 rublių iš valstybės jis nusipirko Rietavo seniūniją. Rietavas tapo visos Oginskių šeimos dvaru, o netrukus ir svarbiausia jų rezidencija.1794 m. jis dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, organizavo savo kavalerijos diviziją, vadovavo šaulių būriui, kurį buvo apginklavęs iš savo lėšų. Jis padėjo formuoti Vilniaus švietimo apygardą, buvusi Vilniaus vyriausioji mokykla buvo pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. M. K. Oginskiui buvo suteiktos Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės nario vardas. Oginskis rūpinosi materialine parama universitetui, labdaros draugijos Vilniuje steigimu. Gyvendamas užsienyje, Konstantinopolyje ir Paryžiuje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas į laišką atrašė, jog jo nuomone, pradžioje šalys pačios savo teises turi atsikovoti ginklu.

Didžiausią šlovę M. K. Oginskiui pelnė jo muzikinis palikimas. Jis buvo populiarių Europoje polonezų, mazurkų autorius. Oginskio kūriniai buvo atliekami ir leidžiami Varšuvoje, Paryžiuje, Leipcige, Milane, Peterburge ir kt. Šiandien kunigaikščio palaikai ilsisi Italijos Panteone, Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce), greta Mikelandželo, Galilėjo Galilėjaus ir vėliau čia atgulusio Džoakino Rosinio.

M. K. Oginskis daug prisidėjo prie žemaitukų išlikimo. 1860 m. juos aprašė to meto periodinėje spaudoje. Rietave inicijavo arklių parodas, jose būdavo apdovanojami geriausi šios veislės augintojai. Meilę žemaitukams vėliau perėmė Irenėjaus sūnūs, 1883 m. įsteigę pirmą oficialų šios veislės žirgyną Lietuvoje.

Gegužės 27 d. Šiandienos pamoka – turime dėti visas pastangas išsaugoti tai, kas svarbu.

Iš Rietavo keliavome į Plungę, mieste – šventinė diena, minimas žemaituko žirgyno šimto metų jubiliejus, kuris įsteigtas buvusiose Mykolo Oginskio dvaro arklidėse. Tai labai svarbus etapas žemaitukų išsaugojimo istorijoje.

Į šventę skubėjome, tačiau įveikę puse distancijos turėjome sustoti. Vienam vežimui nukrito reipas – metalinis žiedas, juosiantis įšorinę rato dalį. Ši konstrukcija detalė išsimovė ir nuriedėjo į šalikelę. Sustojus, pievoje buvo rastas didelis akmuo, kuris panaudotas kaip priekalas reipui užkalti. Kad šis incidentas nepasikartotų, tarp medinio rato ir metalinio žiedo buvo įkalta medžio tašelių, kurie sustiprino konstrukciją.

Kai atvykome minėjimas jau buvo prasidėjęs. Pirmojo pasaulinio karo metu sunaikinta didelė dalis žirgynų, ko pasekoje daug žemaitukų žuvo arba buvo išvežti į Rusiją arba Vokietiją. Todėl Plungėje įrengtas žirgynas buvo didelė pagalba išsaugojusi žirgų veislę. Paminėti šią sukaktį miestas organizavo konferenciją: „Nacionalinė žemaitukų žirgų veislė: istorija, išsaugojimas ir aktualijos“.

Gegužės 28 d., ketvirta kelionės į “Bėk, bėk žirgeli” diena. Šiandien susidūrėme su daugybe iššūkių.

Iš Plungės senuoju keliu į Telšius važiavome ramiai, tačiau įvažiavus į miestą, mašinų eismas ėmė kelti nerimą arkliams.

Sustojus sankryžoje, eržilas Perkūnas nuleido galvą ir užkabino kamanų žiedą už dišliaus. Šokome iš vežimo skubėdami atkabinti, tačiau nespėjome – arklys stipriai kilstelėjo galvą ir nuplėšė vieną kamanų dirželį. Greitai kamanas aprišę, turėjome rasti kur sustoti. Kalnu nusileidę žemyn pasukomei prie Masčio ežero. Prie vandens iškinkę žirgus, papietavome ir sutaisę kamanas tęsėme kelionę link nakvynės vietos – poilsiavietės šalia Virvyčios upelio.

Pusiaukelėje vėl bėda: arkliui nukrito pasaga. Vėl privalėjome stoti. Tai būtų didelė problema, jeigu ne ilgametė kelionių arkliais patirtis. Iš dėžės buvo imtas plaktukas, traukiamos replės ir vinys. Šalikelėje arklio kanopa, buvo pakaustyta per dvidešimt minučių ir kelionė tęsėsi.

Jau beveik pasiekus nakvynės vietą, mūsų laukė dar vienas iššūkis – turėjome persikelti per Virvyčios upelį. Ieškodami tilto sukartume papildomus 10 kilometrų. Tačiau, kelionių patirtis atneša visokių žinių ir pažinčių. Prieš kelionę Vaidotas jau buvo upelį išnagrinėjęs ir iš vietinių medžiotojų sužinojęs brastą, esančią prie apleisto Šarkalnio malūno.

Nusileidę prie upės, keliauninkai mikliai išnagrinėjo upės gylį ir galimybes ją kirsti. Viskas vyko sklandžiai, nė daiktai nesušlapo.

Tąnakt miegojome tūkstančio žvaigždučių viešbutyje. Šalia laužo pasiklojome marškas ir šiltai snaudėme. Šios dienos pamoka – iššūkiai užgrūdina, o kiekvienas sunkumas – pamoka ateičiai.

Penkta mūsų kelionės diena, gegužės 29

Pabudome prie teberusenančio laužo, kurį bendruomeniškai kurstydami pernakt išmiegojome šiltai.

Nepaisant to, kad laikas spaudžia, nepagailėjome valandėlės nulėkti apžiūrėti Šarkalnio malūno griuvėsių, kurių pašonėje kirtome brastą. Dideli malūno griuvėsių akmenys, sudėtingi išlikusios konstrukcijos elementai, gilus kanalas, kuriuo iš upės į sraigtus buvo dirbtinai nukreiptas Vivyčios vanduo liudija apie didžią išmintį, kuri padėjo sukurti šiuos statinius. Tačiau, žmogui šią vietą apleidus, jo darbai sunyko per kelis dešimtmečius.

Tą dieną papietauti stojome Kuršėnuose. Įsikūrėme miesto parke. Mums šnekučiuojantis priėjo vyrukas, prisistatė dirbąs Kuršėnų Žemės ūkio bendrovėje zootechniku, todėl jį labai sudomino parke besiganantys arkliai. Jis domėjosi žemaitukais, o mes jo klausėme apie ŽŪB veiklą. Jis pasakojo, kad šio ūkio modelis pasiteisino, plėtėsi ir dabar bendrovėje dirba pusantro šimto žmonių, kurie pluša 4 tūkstančių hektarų plote. Šis ūkis išliko, nes žmonės 1991 privatizavę kolūkių ir valstybinių ūkių turtą, jo neišpardavė, o akcijas sujungė bendram tikslui.

Po pokalbių Kuršėnų parke važiavome į Gruzdžius, čia apžiūrėjome nuo XVI a. vidurio veikusį dvarą. Pastaruosius 30 metų jis apleistas, griūna. Graudu žiūrėti į gražius pastatus trupančius akyse. Tačiau, šiuo metu Gruzdžių bendruomenė stiprėja. Čia gyventi sugrįžo saujelė jaunų žmonių, aktyviai įsijungusių į bendruomenės veiklą. Imta judinti dvaro reikalus, keletą paveldo pastatų tvarkosi patys bendruomenės nariai, kitus aktyviai pardavinėja, kviečia žmones čia keltis. Galbūt tai padės šiam istoriniam palikimui išlikti, o į seno dvaro teritoriją vėl grįš šurmulys.

Žemaitukų augintojams svarbus Gruzdžių dvaro atminimas. 1934 m. Plungėje buvusį Valstybinį žirgyną perėmus kariuomenei, jis buvo perkeltas čia, kur sėkmingai veisti ir prižiūrėti žemaitukai vėl paplito visoje Lietuvoje.

Susipažinę su kaimelio istorija, ruošiamės nakvynei. Priėmusi bendruomenė svetingai mumis pasirūpino, ne tik pravedė ekskursiją, skaniai pavaišino, bet ir parūpino nakvynės vietą viename iš buvusio dvaro statinių. Toks svetingumas įkvepė ir pasufleravo mums šios dienos pamoką: stipri bendruomenė – klestėjimo variklis.

30 d. Atkeliaujame į aukštaičių žemę. Šios dienos pamoka – atidumas.

Kraštovaizdis keitėsi retai – lygumos. Vienoje kelio pusėje nuolat matėme rapsų jūrą, o kitoje – grūdines kultūras. Vienas didžiausių kelionės žirgais privalumų – lėtai važiuodamas gryname ore, turi laiko aptarti ką matai pakelėse. Akmenys, koplytstulpiai ir paminklai, senos sodybos, išsikeroję ąžuolai – lėtai riedėdami nieko nepraleidome.

Važiuodami ant kelio radome nutrenktą baltą balandį. Paukštis buvo žieduotas, todėl numerį nurašėme ir nusiuntėme paukščių žiedavimo centrui. Balandis gražus, galbūt kažkas jo pasigedo, dabar pranešėme, o važiuodami mašina nebūtume jo pastebėję.

Tądien pietavome Naisiuose, kur aplankėme žemaitukų žirgyną. Tai – didžiausias Lietuvoje privatus veislynas, kuris dalyvauja retų ir nykstančių veislių išsaugojimo programoje. Žirgynas išpuoselėtas, turintis puikiai įrengtą uždarą hipodromą, teikia jodinėjimo paslaugas.

Po pietų pajudėjome rytų kryptimi, toliau riedėdami Lietuvos lygumomis, kelių kilometrų atkarpoje pravažiavome dviejų rajonų ribas: Pakruojo, o neužilgo ir Radviliškio. Tai ženklas, kad paliekame Žemaičių žemes ir atvykstame į Aukštaitiją.

Nakvynė mūsų laukė Kalnelio Gražionių kaimelyje, apie jį neturėjome jokių žinių, todėl žvalgėmės į šalis ir nieko nesitikėdami stebėjome kraštovaizdį. Staiga akis užkliuvo už idomios formos raudono bokštelio, išlindusio iš už medžių. Šalikelėje mūsų laukę vietiniai mojo ranka ir kvietė užsukti į kiemą, kuriame stovėjo labai dailus ir elegantiškas statinys.

Pirma šovusi mintis – čia tikriausiai bus koplytėlė, pasirodė neteisinga. Tai – paslaptingas dvaras, informacijos apie jį mažai, jis net oficialaus pavadinimo neturi. Vietiniai paprastai jį vadina Gražionių dvaru. Išlikę tik aplink gyvenusių žmonių pasakojimai, kad paskutiniai kilmingi šio dvaro šeimininkai buvo du vyrai, galbūt broliai. Jų pavardės nežinomos. Sovietmečiu pastatas buvo padalintas į butus, dabar juose glaudžiasi dvi šeimos.

Ši maža smulkmena suteikė dar daugiau spalvų mūsų kelionei, supratome, kaip daug dar nežinome apie savo kraštą. Nustebinti gali vietos, kuriose nieko nesitikėjai. Kalnelio Gražionių bendruomenė mus pasitiko su vaišėmis ir dainomis, o jų dovanoti vilnoniai šalikėliai kelionės metu mus saugojo nuo vėjo žvarbiais vakarais.

31 d. Atsiradus ritmui, sumažėja stresas, atsiranda aiškumas

Kelionė jau įgavo savo ritmą. Atsikėlėme apie 7 valandą. Pagirdėme arklius bei pamaitinome avižomis, angliavandeniai – energijos šaltinis. Tada juos vedėmės prie vežimų, šukavome, nubraukėme vieškelio dulkes, patikrinome vežimus, sutepėme ratus. Tada arklius pakinkėme ir mojuodami mus išlydintiems bendruomenės nariams, patraukėme į kelią.

Iki Baisogalos netoli, vos 20 kilometrų, riedame palengva, kadangi išvykome laiku, skubėti nebereikėjo. Pasiekus kelionės tikslą, mus su muzika pasitiko miesto aikštėje. Mes ramūs, sustoję jau žinojome ką daryti, vieni prižiūrėjo žirgus, o antri bendravo su susirinkusiais, treti kvietė vaikus pasėdėti vežime. Atsiradęs aiškumas, išsklaidė dvejones bei įtampą.

Baisogalos dvaras – svarbus taškas žemaitukų istorijoje. 9-ajame dešimtmetyje buvo likę vos keliasdešimt žemaitukų veislės žirgų. Tačiau, profesorius habil. dr. Juozas Šveistys sugebėjo įtikinti Žemės ūkio ministeriją, kaip svarbu išsaugoti senovinę veislę, o gavęs finansavimą galėjo supirkti ir išlaikyti žemaitukų bandas, kurias 1993 m. įkurdino Lietuvos gyvulininkystės institute Baisogaloje.

Valstybės lėšomis išlaikomame veislyne lengviau užtikrinama darbų tąsa – išėjus vienam direktoriui, ateina kitas, kuris tęsia pradėtą veiklą. Todėl, čia lengviau nusistovi tradicijos, išsigrynina veiklos gairės, ko pasekoje atsiranda pastovumas. Ko nepasakysi apie privačius veislės saugotojus, dažna problema – entuziazmui išblėsus jų bandos niekas neperima. Todėl Baisogalos dvaras – tai tarsi tiltas tarp žemaitukų mylėtojų entuziastų ir valstybinės politikos arklių atžvilgiu. Šiandien institutas minėdamas 30-ties metų sukaktį kaip čia buvo įkurdintos žemaitukų bandos, pasodino ąžuoliuką dvaro teritorijoje. Prie sodinimo prisidėjome mes visi.

Vakare ilgai vaikštinėjome po žirgyną, apžiūrinėjome čia saugomą žemaitukų genofondą. Diskutavome kokie bruožai būdingi šiai veislei. Žemaitukus pirmą kartą 1554 m. aprašė J. Lasickis, vėliau apie juos rašė Kunigaikštis Mykolas Oginskis, šiais lakais, juos nuodugniai aprašė Valė Garbačauskaitė-Macijauskienė knygoje „Žemaitukai: istorija, tyrimai, išsaugojimas”. Minėti autoriai pabrėžia arklių tvirtumą, ištvermę, patvarumą darbui.

Šiuolaikinėms veislėms būdingi labai griežti išvaizdos požymai, tų pažymių neatitinkantys žirgai nurašomi kaip nevertingi. Žemaitukai – senovinė žirgų veislė, viena seniausių Europoje, jų išskirtinumą visų pirma apibrėžia išvaizda: stengiamasi veislei atrinkti stipriausius žirgus, kurie turi tiesias, taisyklingas kojas, stiprias kanopas, plačią krūtinę, apvalias strėnas, išraiškingas akis, mažas ausis, dailiai išlenktą kaklą ir t.t. Žemaitukų spalva gali būti įvairi. Vyrauja bėra, juoda ir juodbėra, tačiau, pasitaiko šviesiai sartų, bulanų ir pelėkų spalvos.

Taigi, šiandienos pamoka – apibrėžtumas suteikia ritmą, kuris atneša aiškumo ir lengvumo darbe.

Birželio 1 d. Istorinė pamoka – net ir po juodžiausios nakties išaušta rytas.

Kėlėmės anksti, saulė dar tik brėško virš Baisogalos arklidžių. Arklius turėjome „priparkuoti“ šalia Panevėžio, nes kitą dieną šiame mieste laukė didelis nuotykis, privalėjome jam gerai pasiruošti.

Judėjome tyliai, Baisogalos kaimelis dar nebuvo pabudęs. Įvažiavome į Panevežio rajoną artėjo Vadaktėliai, riedėjome per smagių pavadinimų kaimelius – Mazgiai, Baibokai, Ūdrai. Staiga pasukome į vos matomą keliuką pievoje, kuriuo įvažiavome į žalią kiemą, pasidabinusį baltais Saulučių žiedeliais, kurio pakraštyje – J. T. Vaižganto ir knygnešių muziejus. Čia sustojome pailsėti, iškinkėme arklius ir šie krito ant nugaros ir voliojosi gėlėtoje pievoje – taip valėsi prakaitą ir vėdinosi.

Mus pasitiko muziejininkystės entuziastas Audrius Ustronė, su armonika traukdamas senovinį kupletą. Muzikantas pakvietė užeiti į didelį senovinį pastatą, stovintį ant milžiniškų akmeninių pamatų. Čia sudėta knygnešių istorija nuo 1864 metais prasidėjusio spaudos draudimo iki 1904 metų jos panaikinimo. Muziejininkas parodė kur šiame name buvo slepiamos knygos, pasakojo apie Panevėžio krašto knygnešių draugijos įkūrėją, to laikmečio legendą – Jurgį Bielinį, supažindino su J.T. Vaižganto kūryba, kurios dalis, tikėtina, buvo čia ir parašyta.

Spaudos draudimo laikmetis buvo labai skausmingas Lietuvai, tikras stebuklas, kad mūsų kalba išliko. Pasakojimu apie protėvių šneką saugojusius didvyrius užburti, muziejuje užsibuvome ilgiau nei planavome. Nepaisant to, kad šiandien skubame, susidomėję šnekučiavomės penkias valandas. Aštuntą dieną keliaudami jautriai pajutome knygnešių vargus, kurie nepaisydami milžiniškų sunkumų vežė lietuvišką spaudą. Džiaugiamės, kad kelionės žemaitukais metu mažą mūsų krašto atminimo detalę saugome ir mes.

Diena jau gerokai persirito į antrą pusę išvažiavome skubėdami, juk dar laukė daug nuotykių. Pirma, reikėjo kirsti Nevėžio upę, girdėjome apie netoliese esančią brastą, mūsų žinias patvirtino ir muziejuje. Upė didelė, srauni, bet nurodytoje vietoje, ji buvo labai negili pravažiavome be didesnio vargo.

Temstant pasiekėme Panevėžio pakraštį. Pasirodo, kelionės vedlys Vaidotas Digaitis šiame mieste baigė mokslus, dirbo Panevėžio aeroklube. Jam pavyko susitarti, kad mūsų karavaną priimtų į Oreivių g. 1 įsikūrusią klubo būstinę. Arkliai tąnakt miegojo šalia jų sunkų darbą perėmusio transporto technologijų stebuklo – lėktuvų. Naktį prapliupo lietus, o mes ramiai snaudėme, sugulę aeroklubo posėdžių salėje.

Birželio 2 d. Pamoka – mokėti tinkamai pasidžiaugti nuveiktų darbų rezultatais.

Rytas išaušo gaivus, lietus nuplovė kelio dulkes. Dienos iššūkis – pasiekti Panevėžio traukinių stotį. Reikia pravažiuoti visą miesto centrą, ir vieną judriausių – J. Basanavičiaus gatvę.

Pajudėjome ramiai, nuvažiuoti reikėjo viso labo tik 8 kilometrus. Netikėtai Vaidotas išsuko iš kelio į gyvenamuosius kiemus. Stabtelėjome daugiabučių rajone, pasirodo, šioje vietoje keliauninkas buvo apsistojęs kai gyveno šiame mieste. Pasisveikinome su kieme laiką leidžiančiu jaunimu ir patraukėme toliau.

Arkliais įveikę pačią miesto širdį ir pasiekę traukinių stotį, atsidusome. Ilgai keliavę ristūnai priprato prie mašinų, pašaliniai garsai jų nebetrikdė, todėl važiuoti mieste nebuvo didelio streso.

Arkliams sunkiausia kelionės dalis jau baigėsi, toliau į Anykščius keliavome traukiniu. Panevėžio traukinių stotyje mūsų laukė siaurukas. Lokomotyvas buvo paruoštas vežti mūsų kolonai: vienas atviras vagonas buvo skirtas vežimams, uždaras – arkliams, o keleivinis – mums. Kelionę užbaigti siauruku buvo pasirinkta ne tik dėl to, kad anksčiau ilgesnės distancijos tokiu būdu ir buvo įveikiamos, bet ir todėl, kad norėjome sumažinti kelionės krūvį arkliams.

Siauruku dardėjome lėtai, vieni šnekučiavosii apie kelionę, kiti snaudė sėdynėse, nuovargis jau buvo didelis. Anykščiuose mus pasitiko meno mokyklos orkestras, užplūdo šventinė nuotaika, net ašara nuriedėjo, kelionė jau artėjo į pabaigą.

Kelionės drabužius pakeitę tik šiam vakarui atsivežtais kostiumais ir suknelėmis, išėjome vakarieniauti į restoraną. Tokia paskutinio kelionės vakaro tradicija, skaniai pavalgyti išgerti arbatos ir taip pasidžiaugti kelionėje mus lydėjusia sėkme.

Birželio 3 d. Pamoka – svarbu viską tinkamai užbaigti

„Su žemaitukais – į „Bėk, bėk, žirgeli!“, tai kelionė, tokia kaip prieš šimtą metų į turgų riedėdavo mūsų proseneliai. Todėl ir paskutinis šio važiavimo akcentas – Tradicinės kultūros ir žirgų šventės „Bėk bėk, žirgeli” kermošius Niūronyse.

Atvykę į „Bėk, bėk žirgeli“ šventę apsukame garbės ratą Niūronių hipodrome ir patraukiame į prekybininkų paviljoną. Mūsų vežimai akimirksniu pavirto prekystaliais, kuriuos nukrovėme iš žemaitijos atvežtais krepšiais ir rankų darbo lininias ir vilnoniais drabužiais. Iš vežimo išsitraukėme nedidelę geležinę bačką, kurioje užkurėme ugnį. Ugniai gerai įsidegus, ant krosnelės viršaus kepėme čirvinius blynus, kuriais vaišinome smalsaujančius praeivius.

Šurmuliui atslūgus susirinkome Arklio muziejuje, tradicinėje aukštaitiškoje gryčioje. Čia aptarėme kelionę, pavakarieniavome. Trys bičiuliai – Vaidotas, Marius ir Remigijus buvo apdovanoti audėjos Rasos Černiauskaitės nuaustomis juostomis su Žirgo metų simbolika. Beliko tik sukelti vežimus ir arklius į mašinos priekabą bei keliauti atgal į Žemaitiją.

Kiekviena maža smulkmena užpildo visą kelionės vaizdą. Ar tai būtų autentiška mūsų apranga, ar išskirtinai žemaitukų arkliais kinkoma vilkstinė, ar paskutinę dieną senoviniu būdu kepami blynai – visi faktoriai susijungia į vieną paveikslą. To pasekoje kuriamas įspūdžio tvirtumas, kurį keliautojai ir norėjo perteikti visos kelionės metu.

Renginį organizuoja ir remia Anykščių rajono savivaldybė, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Žemaičių dailės muziejus, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija ir Arklio muziejus.

Kelionę aprašė kartu vežimuose keliavęs žurnalistas ir keliautojas Paulius Briedis

Nuotraukų galerija [..]