Batai šiaučių šlovina

Sena patarlė sako, kad gerai pasiūti batai batsiuvį šlovina. Tarsi patvirtindama šią liaudies išmintį Anykščiuose gyvenanti Elvyra Bujokienė Arklio muziejui padovanojo gražius, iš geros chromo odos pasiūtus batus ir papasakojo apie savo tėvelį, Čekonių kaimo batsiuvį Petrą Andiuškevičių.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą dideliame 47 sodybų Čekonių kaime ir visame Debeikių valsčiuje labai trūko batsiuvių. Pasimokinęs pas vietinį Čekonių kaimo meistr,ą jau šešiolikos metų Petras Andriuškevičius pradėjo savarankiškai siūti batus. Netrukus vedė to paties kaimo mergaitę Emiliją Gudelytę ir apsigyveno jaukiame 15 hektarų ūkyje. Laikė arklius, kelias karves ir kitus gyvulius, turėjo daug bičių šeimų, užveisė didelį sodą. Visą ūkį tvarkė santūri, ramaus būdo žmona Emilija, o Petras atsidėjo amatui.

Batų reikėjo visokių, o pasiūti iš geros odos batai kainavo brangiai. P. Andriuškevičius siuvo vyriškus ir moteriškus aulinius batus ir kitokios formos “čeverykus”, “tuflius”, siuvo ir paprastesnius batus su mediniais padai,s su kuriais kaimo vaikai eidavo į mokyklą. Savo arkliams pasiuvo šventinius pakinktus – šorus. Pakinktai buvo tokie gražūs, kad kaimynai skolindavosi vestuvėms ir kitoms šventėms.

Kartais pasiutus batus meistras pats nugabendavo į Svėdasų ar Utenos turgų ir parduodavo, bet dažniausiai užsakovai atvažiuodavo į namus. Išmatavęs koją batsiuvys odą užtraukdavo ant kurpalio ir darydavo padus. Dirbtuvėje aplink darbastalį stovėjo daug tokių ruošinių. Pagrindiniai batsiuvio įrankiai buvo ylą su plaktuku. Meistras turėjo daug peiliukų odai pjaustyti, koja minamą odos siuvimo mašiną. Paprastiems batams supirkęs iš kaimynų odą ją raugdavo, storus, lininius siūlus ir medinius vinelius padams P. Andriuškevičius pats pasigamindavo, bet šventiniams batams odą nusipirkdavo.

Dukra E. Bujokienė papasakojo, kad kartą grįžusį iš Šiaulių tėvelį atsivijo policija. Ilgai reikėjo įrodinėti, kad oda teisėtai įsigyta, o ne kontrabandinė. Pokario metai,s kai visais įmanomais būdais buvo žlugdomas gyventojų verslumas, valdžia leido taisyti senus batus, bet draudė gaminti naujus. P. Andriuškevičius odą gaminosi slapta, ir pasiūdavo nemažai naujų batų. Vieną dieną netikėtai apsilankius pareigūnams, odą teko slėpti lovoje po pataline, o dėl pasklidusio odos kvapo šeimininkas suvertė kaltę raugintiems agurkams ir tuo kartu išvengė baudos. Tada naujus batus žmonės labai saugojo. Eidami į bažnyčią apsiaudavo prastesniais, o pasiekę Debeikių miestelį persiaudavo naujais. Kai naujus sunešiodavo, atnešdavo batsiuviui pataisyti. P. Andriuškevičius taip pataisydavo batus, kad savininkas juos vos beatpažindavo ir apsidžiaugęs toliau sėkmingai nešiodavo.

P. Andriuškevičius visada buvo linksmas, draugiškas ir svetingas žmogus. Jo namai buvo atviri visam kaimui. Čekonių žmonės pas P. Andriuškevičių rinkdavosi į gegužines pamaldas. Suėję melsdavosi, vaišindavosi ir dalindavosi įvairiomis naujienomis. Vėliau, kai sūnus Juozas išmoko groti akordeonu, į namus rinkdavo jaunimas. Kartu tai buvo puiki galimybė priimti užsakymus, susitarti dėl kainos. Vis dėlto P. Andriuškevičiaus amato sėkmę labiausiai garantavo pasiūtų batų kokybė, kuria niekas nesiskundė, ir duoto žodžio laikymasis. Jeigu batsiuvys vėluodavo, tai dirbdavo naktimis, bet užsakymus visada įvykdydavo laiku. Pastovūs užsakymai nešė geras pajamas. Šeimoje augę šeši vaikai buvo viskuo aprūpinti. Kokius tikslus ir svajones jie turėjo, tėveliai padėjo juos pasiekti.

Kai lankiausi Onutės Grumbinienės namuose ir turėjau galimybę dar kartą bendrauti su Elvyra Bujokiene ir Danute Tuskeniene, trys seserys vieningai patvirtino, kad visi P. Andriuškevičiaus vaikai iš tėvelio paveldėjo gerą nuotaiką, darbštumą, nuoširdumą ir verslo gyslelę. Dvi dukros Stasė Andiuškevičiutė ir Aldona Levčenkienė gyvena Vilniuje. Danutė ištekėjo už garsaus automobilių meistro Juozo Tuskenio ir įsikūrė Anykščiuose. O. Grumbinienė prisiminė, kad tėvelis buvo drąsus, mėgstantis rizikuoti žmogus. Kartą nuvažiavęs į turgų, pamatė labai brangią, bet reikalingą siuvimo mašiną, pardavė arklį ir į namus vistiek sugrįžo su siuvimo mašina. Su ja Onutė išmoko siūti. Kai baigė darbą Anykščių Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, su ta pačia siuvimo mašina pradėjo siūti sukneles vestuvėms. Vėliau įkūrė prekybos įmonę “Vojūra” ir yra jos savininkė. Dabar verslo reikaluose daug padeda dukra Jūratė Stankevičienė, o tėvelio pirkta siuvimo mašina pagarbiai stovi namuose, pavirtusi jau istoriniu eksponatu, nuo kurio prasidėjo šeimos verslas. Jauniausioji P. Andriuškevičiaus dukra E. Bujokienė, įgijusi agronomijos specialybę gavo paskyrimą į Niūronis. Tada vėl pravertė tėvelio išmintis, kuris sakydavo, kad visada reikia gerbti senus darbuotojus, klausyti jų patarimo ir mokytis. Senesnis žmogus visada turi daugiau patirties,  negu jaunas specialistas. Klausydama tėvelio pamokymų, E. Bujokienė labai greitai susibičiuliavo su Niūronių kaimo žmonėmis. Prasidėjus kolūkių stambinimui, išvažiavo į kitą ūkį, dirbo pirmininko pavaduotoja. Išejusi į pensiją nenorėjo veltui leisti laiko ir pradėjo piešti paveikslus. Daug darbų išdovanojo draugams, giminėms. E. Bujokienės žentas,  A. Vienuolio progimnazijos direktorės pavaduotojas Egidijus Šilaika siūlė paveikslus eksponuoti progimnazijoje, bet dailininkė atsisakė, tačiau Niūronių kaimo seniūnaitei ir edukacinių duonos kepimo pamokų organizatorei Arklio muziejuje Nijolei Kačkuvienei vieną paveikslą padovonojo – su Niūronių kaimo žmonėmis sieja draugiški ryšiai. Kiekvienais metais E. Bujokienė atvažiuoja į “Bėk bėk, žirgeli!” šventę ir susitinka su buvusiais savo bendradarbiais. Nei vienas P. Andriuškevičiaus palikuonis netinginiauja. Visi yra darbštūs, geri įvairių sričių specialistai. Vieni susikūrė ir sėkmingai plėtoja savo verslus, kiti vadovauja įmonėms. Nemažai giminės jaunosios kartos atstovų dirba užsienyje, tačiau palaiko ir puoselėja draugiškus giminystės ryšius. Šių metų gegužės 27 d. senoje Petro ir Emilijos Andriuškevičių sodyboje Čekonių kaime iš įvairių Lietuvos ir pasaulio kampelių susirinko plati giminė. Prisiminė tėvelius, pagerbė prieš 30 metų mirusį Juozą Andriuškevičių. Dvi dienas Čekonyse trukęs giminės suvažiavimas buvo tarsi paliudijimas, kad, iš darbščių ir tvirtų šeimų susidedanti plati giminė kartu yra visos tautos ir valstybės tvirtybės pamatas.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]