Kalvis kaimo seniūnas

Etnologas profesorius Libertas Klimka yra pasakęs, kad kalvystė tarp kitų tradicinių amatų yra apgaubta neblėstančia aureole, nes tai „karštas, su ugnimi ir metalo minkymu susijęs amatas“. Praeityje mūsų protėviai senovės baltai iš vietinių balų rūdos išsilydydavo geležies ir, nusikalę ginklus, apsigindavo nuo priešų. Tuo laiku vienos medžiagos pavertimas kita buvo laikomas nepaprastu reiškiniu, o kalviams priskiriamos antgamtinės savybės. Neatsitiktinai kalviai dažnai užimdavo genties dvasinių lyderių, žinių, o kartais ir genties vadų pareigas. Kitaip tariant, kalviams buvo suteikiamos didesnės ar mažesnės valdžios galios. Ir vėliau, kol kalvystės amatas vaidino svarbų vaidmenį miestų, miestelių ir kaimų ekonomikoje, kalviai visada priklausė įvairioms valdžios institucijoms. Anykščių rajono, Debeikių valsčiaus, Kurtinių kaimo kalvis Antanas Pirinauskas visą gyvenimą vertėsi kalvystės amatu ir 20 metų ėjo kaimo seniūno pareigas.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, A. Pirinauskas kartu su kitais 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą. Ir tikriausiai ne savo noru, oficialios įstaigos ir mokyklos buvo planingai ir prievarta evakuojamos. Kraštą turėjo palikti išsilavinę, labiau pasiturintys gyventojai ir gabūs amatininkai, kad įžengusi priešo kariuomenė turėtų kuo mažiau naudos iš okupuoto krašto. Rusijoje besiversdamas kalvio amatu A. Pirinauskas užsidirbo pinigų ir sugrįžęs į Lietuvą nusipirko sodybą Debeikių valsčiaus Kurtinių kaime. Kurtiniai buvo vienas iš didžiausių kaimų visame Debeikių valsčiuje. Prie vieškelio iš Debeikių į Trumbatiškį, tarp Gėčio ir Kilėvos upelių stovėjo 31 sodyba, gyveno 175 gyventojai. A. Pirinauskas įsikūrė kaimo pradžioje ant kalniuko. Prie kelio ant akmeninių pamatų pasistatė medinę kalvę. Kalvėje stovėjo žaizdras, medinis  ventiliatorius orui pūsti, priekalas,  ranka sukamas grąžtas (boro mašina). Gyvenant tokiame dideliame kaime darbų niekada netruko. Kalvis kiekvieną dieną kaustė arklius, pasmailindavo noragus, akėtvirbalius, remontuodavo arklines šienapjoves, javų kertamąsias. Savo kalvėje  A. Pirinauskas padarydavo plūgus, akėčias, plūgelius. Dirbo ir buities, namų apyvokos reikmenis: peilius, šakes, vyrius durims ir vartams, spynas, metalo lankus kubilams. Geležį pirkdavo pats kalvis, o medžio anglių dažniausiai atsiveždavo užsakovai. Kalvėje A. Pirinauskas buvo įsirengęs medžio dirbtuves. Žiemos laiku darė medines rogių dalis ir pavažas apkaustydavo šynomis.  Susitaręs su Vyžuonų sentikiais atsiveždavo išlenktus medinius ratlankius, padarydavo ratus ir juos aptraukdavo lankais. Kalvis buvo gerai įvaldęs senąjį metalo suvirinimo būdą, jo paruošti ratai su metalo lankais laikydavo apie 20 metų.

Kalvė – tokia vieta į kurią suplaukdavo visos kaimo naujienos.  Apsilankę vyrai papasakodavo, kas kaime gimė ar mirė, kam gresia išvaržytinės. Kiekvienas pasidalindavo savo bėdomis ar džiaugsmais. Kalvis A. Pirinauskas buvo ramaus būdo, visada stengdavosi  žmogų išklausyti, tik paskui savo žodį tardavo ir niekada nesiveldavo į politiką. Kaimo žmonės juo  pasitikėjo ir  rinko kaimo seniūnu. Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį  seniūnas turėjo prisistatyti pas valsčiaus viršaitį, kur gaudavo įvairių nurodymų. Seniūnas išdalindavo pranešimus kaimo keliams remontuoti, išrašydavo pažymėjimus gyvuliams, kuriuos ūkininkai veždavo parduoti į Trumbatiškio geležinkelio stotį. Darbas su žmonėmis buvo įdomus ir pareigas vykdyti sekėsi gerai. Žinoma, gaunama 40 litų mėnesinė seniūno alga prie kalvio pajamų buvo neblogas priedas. Tačiau kartą teko parodyti ir tvirtą charakterį. Senųjų debeikiečių atmintyje išliko viena su miestelio žydais susijusi istorija. Tarpukariu Debeikių miestelyje gyveno  apie 90 žydų.  Norint gauti pastovų vietoje gyvenantį  rabiną, reikėjo nurodyti, kad gyvena šimtas žydų. Jei ir gimdavo vaikai, tai senieji mirdavo. Negalėdami surinkti reikalingo gyventojų skaičiaus, žydai bandė papirkti seniūną, bet A. Pirinauskas nepasidavė ir verčiamas  atkirsdavo: „Dalykas toks, kad trūksta vieno žydo“. Taip dėl seniūno principingumo Debeikių žydai niekada ir neturėjo savo rabino.

Susikūrus kolūkiams, kalvis toliau tęsė darbą savo kalvėje. Rūpinosi kolūkio arklių kanopomis, remontavo iš kaimo žmonių surinktus ir suvisuomenintus žemės ūkio padargus, tik už žymiai prastesnį atlyginimą. Kurtinių kaimo kolūkyje „Socializmo pilis“ kaip ir visur – buvo menkas rojus.  Kalvis už darbo valandą gaudavo 20gr. grūdų ir 2 kapeikas. A. Pirinauskas kiek galėdamas rėmė Lietuvos partizanus. Kai Kurtinių kaimo slėptuvėje apsigyveno  Aro būrio partizanai, jie palaikė ryšius su kalviu. A. Pirinauskas surinktą kaimo gyventojų maisto ir drabužių paramą partizanams pristatydavo į sutartą vietą.

Pirinauskas vedė iš Užubalių kilusią Oną Mikolajūnaitę, su kuria iki mirties išgyveno Kurtinių kaime. Savo vaikų nesusilaukė. Globojo ir užaugino našlaite likusią Apoloniją Vanagaitę-Paškevičienę, kuri ir papasakojo apie savo įtėvius ir padovanojo Arklio muziejui šeimos nuotraukas. Po šeimininkų mirties prasidėjusi melioracija po žemėmis palaidojo visą sodybą su kalve. Liko tik prie kelio stovėjęs kryžius.

Kalvį ir kaimo seniūną A. Pirinauską gerai prisimena vienintelis likęs Kurtinių kaimo senbuvis Benediktas Matulis. Vaikystėje jam teko lankytis kaimo kalvėje, sukti ventiliatoriaus ratą. Vaikui didelį įspūdį darė ugnies žiežirbos, kai kalvis virindavo metalą. Pokaryje, kai niekur nebuvo galima nusipirkti, kalvis B. Matuliui ir kitiems kaimo paaugliams nukaldavo diržų sagtis. Atgimimo laikotarpiu Lietuvos kino studijos darbuotojai dekoracijoms paėmė prie kalvio namų stovėjusį senąjį kryžių. Vietoj jo padarė naują, kurį B. Matulis persikėlė arčiau namų. Dabar B. Matulis yra Kurtinių kaimo kryžiaus kopijos ir kartu kalvio, kaimo seniūno Antano Pirinausko atminimo saugotojas.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]