Stambieji žemaitukai

XIX a. intensyvėjant žemės ūkiui, atsirado stambesnių važiuojamųjų arklių poreikis. Mažas žemaituko ūgis to meto sąlygomis tapo trūkumu. Rytų Lietuvoje nuo 1923 m. kryžminant žemaitukus su ristūnais ir jojamaisiais žirgais buvo veisiami į grynaveislius žemaitukus panašūs, tik stambesni arkliai.

1949 m. Lietuvos mokslų akademijos, Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų mokslininkų, Žemės ūkio ministerijos arklininkystės specialistų komisija patvirtino naują lietuvišką arklių veislę, kurią pavadino stambiaisiais žemaitukais. Aukštaičiai galėjo turėti savo arklį. Stambiųjų žemaitukų arklių veislės patvirtinimo komisijoje prof. Juozas Šveistys siūlė naująją veislę pavadinti aukštaičių arkliais.

Stambusis žemaitukas išsaugojo senojo ištvermingumą, nereiklumą pašarams, gerą sveikatą, darbingumą. Iš Orlovo ristūno paveldėjo risčią, didesnį ūgį, tapo dar tvirtesnis. Stambieji žemaitukai labiausiai tenkina šiandieninio arklių augintojo poreikius. Tai universalūs šeimos arkliai: gerai traukia žemės ūkio padargus ir vežimus, jais galima joti. Dėl gražios risčios stambieji žemaitukai imami į turistinius žygius, gražaus važiavimo konkursus, voltižiruotės programas.

Nuotraukų galerija [..]