MUZIEJUS GYVAS TRADICINĖMIS ŠVENTĖMIS IR AMATAIS

Muziejus sėkmingai gyvuoja ir plečiasi, kurio darbuotojai nenutolsta nuo pirminės kūrimo idėjos, visada prisimena ką galvojo kūrėjas, kurdamas muziejų. Arklio muziejaus sumanytojas profesorius Petras Vasinauskas, keliaudamas arklio traukiama bričkele per Lietuvą dar 1975 m., kalbėjo, kad reikia skubėti rinkti arklinį inventorių, kol jis visai dar nesunyko ir svajojo apie būsimą muziejų tarsi gyvą senąjį kaimą su to meto darbais, papročiais, senaisiais amatais ir tradicinėmis kaimo šventėmis.

Šios profesoriaus mintys randa didelį atgarsį ir mūsų dienomis. Atšalus orams, kai sumažėja įprastas lankytojų srautas, muziejininkai su filmavimo kameromis, diktofonais, užrašų knygutėmis skuba pas senolius rinkti istorinės medžiagos, lanko visus Anykščių rajono arklių augintojus. Reikia užfiksuoti, kad ateities kartos galėtų įsivaizduoti, kaip su arkliu buvo dirbama žemė, gabenamas miškas ar tiesiog nuvažiuojama į parduotuvę. Per tokias išvykas į kaimus muziejaus eksponatų rinkiniai pasipildo senienomis. Prasidėjus turistiniam sezonui sukauptą praeities lobyną reikia iškelti į viešumą ir visomis priimtinomis priemonėmis su juo supažindinti muziejaus lankytojus, ypač jaunąją kartą. Prasidėjus turistiniam sezonui muziejininkai išsijuosę organizuoja tradicines šventes ir demonstruoja senuosius amatus.

Svarbiausia, kad kiekvienais metais Arklio muziejuje ir Niūronių kaime vykstanti tradicinės kultūros ir žirginio sporto šventė „Bėk bėk, žirgeli“ yra viso Anykščių rajono pasididžiavimas ir garbė. Ją ruošia daugybė Anykščių rajono kultūros įstaigų: Kultūros centras su meno kolektyvais, sporto centras, įvairios mokyklos, seniūnijos, žirgų sporto entuziastai. Vyriausias šventės organizatorius yra Anykščių rajono savivaldybės meras. Šventės šeimininkai muziejininkai taip pat ne paskutiniu smuiku griežia, juk šventė vyksta jų kieme.

Žygiai su žemaitukais ir bričkomis mediniais ratais

Tęsdami muziejaus kūrėjo profesoriaus P. Vasinausko tradiciją, kiekvienais metais prieš „Bėk bėk, žirgeli“ šventę muziejininkai organizuoja žemaitukų kinkinių su senomis bričkomis mediniais ratais keliones iš įvairių Lietuvos vietų. Važiuodami keliautojai skelbia žinią apie didįjį metų renginį ir atvykę į Niūronis, važiuoja šventės atidarymo parade, vėliau atsigabentus tradicinių amatininkų dirbinius parduoda teatralizuotoje šventės mugėje. Tiesa, kelionių su žemaitukų kinkiniais į muges idėja priklauso daugelio tarptautinių žygių jojant su žemaitukais prie Juodosios jūros, į Krokuvą, aplink Baltijos jūrą dalyviui ir žygio aplink Lietuvą organizatoriui Vaidotui Digaičiui iš Laukuvos. Prieš tai šis atkaklusis žemaitis dalyvavo Norvegijoje organizuotoje žiemos šventėje Raros mieste. Kartu su kitais norvegų arklių augintojais važiavo mugėje su žemaitukų traukiamomis rogėmis. Sugrįžęs iš Norvegijos V. Digaitis pasidalino mintimis su muziejininkais, kad reikia žemaitukus sugražinti į tradicinę Kaziuko mugę Vilniuje. Tada ir prasidėjo kelionių su žemaitukų kinkiniais istorija. Keliautojai išsiruošė kaip ankščiau – senoviškai. Vežimai – talpios bričkos ir vežėčios mediniais, geležimi apkaustytais ratais – prikrauti kaimiškų gėrybių, amatininkų dirbinių. Žemaitukai pakinkyti autentiškais pakinktais: suvalkietiškais šorais, žemaitiškais kamuntais su viržiais, aukštaitiškais pavalkais su lanku. Apranga taip pat senoviška: milo burkos, kelnės, kailinės liemenės, kepurės, auliniai batai. Tiesa, pirmas žygis iš Vilniaus priemiesčio į Kaziuko mugę nebuvo ilgas. Jame dalyvavo du žemaičių ir du aukštaičių kinkiniai. 2015 m. kovo mėn. 7-8 d. tradicinių kinkinių žygio su žemaitukais dalyviai dalyvavo mugės eisenoje ir, įsikūrę Rotušės aikštėje, iš vežimų prekiavo atsivežtomis prekėmis.

Sukaupę patirties, kitais metais keliautojai patraukė iš Rumšiškių Liaudies buities muziejaus pro Dovainonių, Nemaitonių kaimus, užsuko į Semeliškių miestelį, aplankė Užutrakio dvarą ir per tris dienas pasiekė Vilnių ir įsikūrė Kaziuko mugėje. Žygio dalyviai čia buvo labai šiltai sutikti, ypač mažieji Kaziuko dalyviai vaikai džiaugėsi žemaitukų sugrįžimu. Entuziastų keliauti žemaitukų traukiamomis senomis bričkomis skaičius išaugo, ir kelionių į Vilniaus miestą buvo atsisakyta. Geras pavyzdys parodytas, ir žemaitukų žirgelių pristatymus Kaziuko mugėje gali organizuoti aplink Vilniaus miestą įsikūrusių žirgų sporto klubų savininkai. Trečias žemaitukų kinkinių žygis prasidėjo Ruoščių kaime Kėdainių rajone. Iš Europos geografinio centro pajudėję su šešiais žemaitukų kinkiniais žygeiviai aplankė P. Vasinauko kapą, susitikę su profesoriaus artimaisiais ir kitais Dotnuvos žemdirbystės instituto darbuotojais pagerbė jo atminimą, tęsdami kelionę aplankė Surviliškio, Ramygalos, Traupio bendruomenes, atvykę į Niūronis simboliškai pirmieji apvažiuodami hipodromą, atidarė šventės paradą. Sunkiais istorijos momentais žemaitukas visada lydėjo lietuvį, todėl simboliška, kad pagrindinė muziejuje vykstanti šventė prasideda žemaitukų kinkinių paradu. Ketvirtas tradicinių kinkinių žygis žemaitukais pravėrė ir tarptautines erdves. Stiprinant ryšius su Lenkijos lietuviais, keliautojai žygį žemaitukų kinkiniais pradėjo iš Punsko miesto pro Lazdijus, Alytų, Žiežmarius, Čiobiškį, Kernavę, Želvą, Anykščius. Prie jų prisijungė Lazdijų žirgininkų klubo nariai, kurie taip pat organizuoja žygius žirgais po istorines Dzūkijos vietas, puoselėja ristūnų žirginį sportą, organizuoja žemės arimo arkliais varžybas. Penktas žemaitukų kinkinių žygis, skirtas Žemaitijos vardo 800-osioms metinėms paminėti, prasidėjo Luokėje. Keliautojai važiavo pro Šatrijos kalną, užsuko į Varnius, Kražius, Kelmę, Tytuvėnus, Baisogalą, Upytę, Raguvėlę. Džiugu, kad ketvirto žygio metu keliavo fotografas Vladas Ščiavinskas. Jo užfiksuoti žygio momentai pavirto gražia fotografijos paroda: „Punskas-Anykščiai į „Bėk bėk, žirgeli“ ir eksponuojama daugelyje Lietuvos miestų. Trečiąjį žygį žemaitukais dokumentiniame filme „Kelionė kartu“ įamžino anykštėnai režisierius Paulius Stankevičius ir operatorius Jokūbas Miškinis.

Tačiau turime ir daugiau tradicinių švenčių, susijusių su senaisiais papročiais ir apeigomis, kuriose neatskiriamas palydovas buvo arklys. Etnografai išskiria keturias pagrindines švenčių grupes: darbo pabaigtuvių, šeimos, bendruomenines ir kalendorines Mūsų protėviams, kai jie darniai sugyveno su gamta, labai svarbios buvo kalendorinės šventės. Kalendorius kaip botagėlis veja kaimo žmogų nuo vieno darbo prie kito, tačiau jis turi ir šventines dienas, atokvėpį sielai ir kūnui, pasirengimą naujiems darbams. Viena svarbesnių vasaros kalendorinių papročių šventė – šienapjūtės pabaigtuvės.

„Man dalgela čysta pliena, pradalgėla žalia šiena“

Joninės buvo šienapjūtės pradžios data. Iki Joninių pievos dar buvo želdinamos. Anksčiau visas kaimas pradėdavo šienapjūtę, buvo ruošiamos talkos. Šienauti pradėdavo esant jaunam mėnuliui, kad atželtų daug atolo. Daugelyje vietų šienpjoviai eidavo šienauti už kelių kilometrų. Ruošdavosi kelioms dienoms, pasimdami dalgius, pustykles, pinteles ir daug maisto. Saulei patekėjus pradėdavo šienaut ir pjaudavo iki pietų. Trečią dieną pradėdavo grėbti nupjautą šieną, kraudavo į kūgius ir žaginius. Šienaudavo dvi, o jei lietingi metai būdavo, tai ir daugiau savaičių. Reikėjo privežti šieno, kad visi gyvuliai: arklys, karvės, avys, ožkos būtų sočios. Liaudies išmintis sako – sunku šieną vežti, bet lengva iš prėslo pešti, ir šeimininkui ramu, kad gyvuliai sotūs. Paskui šienas buvo vežamas į daržinę. Senasis kaimas turėjo savo garsus ir kvapus, o šiandien retai kur išgirsime anksti ryte plakant dalgį, o kvapnų šieną užuosti galima tik išsirengus nakvoti klojiman ant prėslo.

Į muziejininkų paruoštą šienapjūtės pabaigtuvių šventę atvyko Biržų krašto etnografinis ansamblis „Siaudela“, kurį subūrė ir vadovauja Jūratė Garnelienė. Per dvidešimt metų gyvuojantis kolektyvas sukaupė daug folklorinės medžiagos ir Biržų krašto dainas populiarina Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių, paruošė daug koncertinių programų. Programą apie šienapjūtę „Man dalgela čysta pliena, pradalgėla žalia šiena“ pristatė muziejaus lankytojams dainuodami gražias šienapjūtės dainas apie pievas, dobilėlį, raskilėlę, dalgelį. Muziejininkai suorganizavo teatralizuotą žolės pjovimą, arkliu vežė apvytusį šieną ir krovė į žaginius. Šventės dalyviai nebuvo tik žiūrovai, kas norėjo, pabandė dalgiu pjauti žolę, kiti grėbė šieną, nes kurgi daugiau, jei ne muziejuje pamatysi ir arklio traukiamu pilnu šieno vežimu pavažiuosi. Paprastai kaime šienapjūtės nuobaigų ypatingai nešvęsdavo, bet muziejaus Striukų sodybos šeiminkė Nijolė Kačkuvienė paruošė švečiams vaišių. šventės dalyviai padainavo ir pašoko. Vasara buvo dar tik įsibėgėjusi, vakarai šviesūs, ir niekas neskubėjo važiuoti namo.

Septintą kartą susibėgo krūvon

Nuo seno Žolinė buvo ne tik padėkos už gerą derlių, bet ir bendrystės, buvimo kartu, šventė.

Žolinės šventei ruošdavosi kiekviena šeima. Šventės rytą daug anksčiau nei įprastai keldavosi. Karves pamelždavo, paukščius palesindavo, paruošdavo visokių vaišių. Atvažiuos svečiai, giminės, ateis kaimynai. Kokios vaišės be gryno miežinio alaus ąsočio, be šviežios avienos ar paukštienos. Moterys pyragus, bandeles su lašinukais ir aguonomis kepdavo. Mergaitės darželio akmenukus baltindavo, takelius smėliu pabarstydavo. Visi sėsdavosi į vežimus: vieni į puošnias lineikas, kiti į paprastas lietuviškais raštais išdabintomis gūniomis užtiestas vežėčias. Sėsdavo talpiai, laisvos vietos palikdami – gal sutiks ką nors pėsčią ir reiks pavėžėti.

Ruošėsi ir muziejinkai, jau septintą kartą kviesdami svečius švęsti Žolinės į muziejų. Nežinia kas, magiškas skaičius septyni, ar paprotys per Žolinę susibėkti kruvon, kad metai būtų turtingi, o gal muziejininkų paruošta turininga šventės programa į Niūronis pritraukė šimtus anykštėnų ir daug kitų svečių iš įvairių Lietuvos vietų.

Nuo pat ryto prasidėjo malonus šventinis šurmulys. Niūronių kaimas sužydėjo gražiausiais gėlių žiedais. Muziejaus darbuotojos pynė vainikus ir puošė sodybų gonkeles, gėlėmis dabino muziejaus teritorijoje pastatytus koplytstulpius. Su svečiais žoliavimo patirtimi dalinosi, žinias apie arbatos gydomąsias savybes Indijoje kaupusi žolininkė iš Panevėžio Dalė Petraitienė. Arbata ir savo bičių ūkio medumi vaišino pedagogai, Pintinių muziejaus Sedeikiuose kūrėjai Ligita ir Kazimieras Morkūnai. Šventines puokštes rišti iš lauko gėlių ir vainikus pinti lankytojus mokė Sriukų sodybos šeimininkė Nijolė Kačkuvienė ir Danguolė Linartienė. Legų etnografinėje sodyboje šeimininkė Rita Vasiliauskienė organizavo atraktyvų kaliausių rišimo konkursą. Sodybos klojime žiūrovai stebėjo Rokiškio Liaudies teatro spektaklį “Varnalėšos” (rež. E. Daugnora) liksma piršlybų tematika apie dviejų jaunuolių meilę, tėvų norą apvesdinti merginą už turtingo senio ir sudėtingose situacijose gelbstintį humorą. Daug įdomių istorijų apie šeimose vyravusią darną, pasiaukojimą ir išmintį papasakojo pasakorė iš Užpalių Vida Baronienė. Grojo ir susirinkusį jaunimą senų liaudies šokių mokė Utenos kultūros centro folkloro ansamblio muzikantai su vadove Dalia Magyliene.

Daug lankytojų dėmesio sulaukė parodomoji žirgų teatro programa. “Mes dažnai įsivaizduojame, kad žirgas mums paklus tik pabalnotas ir raginamas pentinais, o arklys tarnaus suveržtas pakinktais”, – pasakojo programos vadovas iš Vilniaus Jaroslav Petrulevič. Pasinaudodamas naujomis, šiuolaikinėmis žirgų treniravimo metodikomis treneris Jaroslavas su asistentėmis Dominyka ir Otilija pademonstravo, kaip be apynasrio ir botago žirgas lengvai paklūsta, gali nusilenkti, atsigulti ir užsėdus raiteliui lengvai atsistoti. Aistringi žirginio sporto entuziastai atnaujintoje Niūronių hipodromo aikštelėje galėjo grožėtis per kliūtis šokančiais žirgais, kur visą dieną vyko žirgų konkūrų varžybos Arklio muziejaus taurei laimėti.

Šventės dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti dvi parodas. Veikė kasmetinė Vilniaus Dailės akademijos, Kauno skyriaus dėstytojo Donato Inio organizuojamo studentų dailininkų plenero tapybos darbų paroda ir antroji Aukštaitijos karpytojų plenero “Popierinis Niūronių žirgelis II“ karpinių paroda žirgų tematika.

Iš Anykščių kilęs D. Inis jau penktą kartą organizuoja dailininkų plenerą Arklio muziejuje. Žinomas autorius, kaip klasikinio realizmo mokyklos atstovas, tapo aštrių pokario laisvės kovų, partizaninio judėjimo tema, tačiau Niūronyse organizuojame plenere paliečia ne mažiau svarbias gamtos, ekologijos temas. D. Inis įsitikinęs, kad suprasti ekologijos problemas reikia būti pačioje gamtoje. Menininkas geba pastebėti tai, ko nemato paprastas žmogus, jis gali savo kūriniais paskatinti keistis, atsakingai elgtis su aplinka ir būti tikru, sąžiningu gamtos saugotoju. Prieš dvi savaites plenero vadovas D. Inis su studentais atvažiuoja į Niūronis ir tapo įvairiose Anykščių krašto gamtos vietose. Plenerą vainikuoja dailininkų darbų paroda per Žolinės šventę. Dalis autorių savo darbus dovanoja muziejaus fondams.

Smagu, kad prieš dvejis metus užsimezgusi nuoširdi draugystė tarp tautodailininkių, karpinių meno puoselėtojų, uteniškės Odetos Tumėnaitės – Bražėnėnės ir muziejaus edukatorės Ritos Vasiliauskienės užaugino gražių vaisių. O. Tumėnaitė – Bražėnienė yra viena iš garsiausių meninių karpinių meistrių, personalines parodas rengia Lietuvoje ir užsienio šalyse: Rusijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Olandijoje, JAV. Meno kūrėjos statusą turinti profesionali karpytoja parengė šešis leidinius karpinių tematika. „Karpiniai Kalėdoms“, „2017 m. kalendorius, Odetos karpiniai“, „Popierinės užuolaidėlės“ ir kt. Poezijos knygą „Angelo šešėlyje“ autorė iliustravo savo karpiniais. Dešimt metų vadovaudama Utenos tautodailininkų klubui subūrė per 20 karpytojų, produktyvių kūrėjų. Lankydama Arklio muziejų O. Tumėnaitė – Bražėnienė matė ir žavėjosi Ritos Vasiliauskienės karpiniais, kurie puošia aukštaitišką sodybą.

Lietuviškų karpinių atsiradimo tradicija daugiausia siejama su kaimu. Žmonės norėjo turėti jaukius ir gražius namus ir iš popieriaus iškarpydavo lempų gaubtus, staltiesėles, karpiniais puošė šventus paveikslus, pirkių langus ir laidotuvių karstus, todėl abi menininkės nusprendė, kad Niūronys – patraukli vieta organizuoti respublikinį karpytojų plenerą. Pirmą kartą į muziejaus aukštaitišką sodybą susirinko 16 dalyvių iš Anykščių, Utenos, Rokiškio, Kupiškio, Druskininkų ir Šakių rajonų. Pasitelkę žirklutes ir peiliukus baltuose popieriaus lapuose iškarpė paveikslus su senovės baltų simboliais – žirgeliais, numylėtais ir brangintais kaimo ašvieniais ir iš vaikystės prisiminimų atėjusiais žaismingais kumeliukais. Plenero dalyvės sukūrė daug meniškų karpinių, kuriuos padovanojo muziejui.

Į antrąjį karpytojų plenerą susirinko per 20 menininkių. Su peiliukais, miniatiūrinėmis žirklutėmis, rėžtukais popieriaus lakštuose tautodailininkės kūrė naujus darbus. Per pertraukas lankė Anykščių krašto gamtos ir kultūros paminklus, domėjosi Arklio muziejaus ekspozicijomis, stebėjo gyvus arklius. Iškarpytuose paveiksluose dominuoja žirgų ir senojo kaimo motyvai, panaudoti pasagos simboliai, gėlės, senovės baltų tikėjimo ženklai. Karpiniuose įamžintas Tėviškės, gimtųjų namų, tarpusavio žmonių santykiuose vyravusios darnos, pagarbos vieni kitiems, ilgesys. Keletas darbų dedikuota Arklio muziejui. Vienas skirtas prof. P. Vasinausko kelionei su arkliu per Lietuvą prisiminti. Antrojo plenero darbų paroda buvo ilgai eksponuojama muziejaus ekspozicijų salėje. Dabar ji veikia Vilniuje Antakalnio gimnazijoje.

Rugiapjūtė

Rugių kirtimas – vienas sunkiausių ir svarbiausių darbų metuose. Lietuvoje rugiapjūtė prasidėdavo per šv. Oną – liepos 26 d. Pjovėjai darbą pradėdavo trečią ryto ir baigdavo devintą valandą vakare. Senovėje javus pjautuvais pjaudavo ir pėdus rišdavo daugiausia moterys, vyrai eidavo statyti gubų. Moterys eidamos rugių pjauti pasiimdavo ir kūdikius. Laukuose iš trijų kartelių pastatydavo žėglį ir po juo pakabindavo lopšį. Sakydavo, kad vėjas vaiką pasups. Kartais pradėdamos pjauti moterys trumpam susėsdavo ant žemės, kad tinginį paliktų žemėje. Žinoma, nuo saulėtekio iki saulėlydžio pjautuvu šmygiuojant įskausdavo juosmenį, nuo šiurkščių javų rankos degė. Moterų vargus palengvindavo dainos – kai dainuoji, tai ir nuovargį pamiršti. Vyrams pradėjus javus kirsti dalgiais, moterys rišdavo pėdus. Nors rugiapjūtė buvo sunkus darbas, bet žmonės džiaugdavosi sulaukę naujo gero derliaus.

Darbus lydėjo apeigos. Supjovus tris pirmas saujas, būdavo surišamas mažas pėdukas, vadinamas „gaspadoriumi“. Eidamos namo pjovėjos nešdavosi ir „gaspadorių“. Parsinešusios pastatydavo kampe už stalo. Šiaurės ir vidurio Lietuvoje paskutinis pėdas buvo pamėtėjamas į viršų, kad kitais metais rugiai būtų dar aukštesni, nes senovėje žmonės tikėjo, kad paskutiniame pradalgyje pasislepianti rugių augimo dvasia. Baigdami rugiapjūtę iš paskutinio pėdo pindavo pabaigtuvių vainiką. Vainikas būdavo įteikiamas šeimininkei – šis paprotys yra labai senas, išlikęs iš tų laikų, kai šeimoje didelę reikšmę turėjo moteris. Šeimininkė pasitikdavo vainiką kaip nepaprastą svečią ir pakabindavo garbingiausioje gryčios vietoje – krikštasuolėje. Daugelyje vietų pabaigtuvių vainiką pirmiausia duodavo pauostyti derlių parvežusiam arkliui, o paskui vainiką perduodavo šeimininkei.

Antrus metus iš eilės rugių kirsti į Niūronis atvyko Kauno folkloro klubo „Liktužė“ ir Rumšiškių kultūros centro folklorinio ansamblio muzikantai ir dainininkai. Ansamblio „Praviena“ vadovė Ernesta Žiukienė seniai domėjosi ir medžiagą rinko apie javų pjovimo papročius. Ji apklausė daug senų močiučių, paruošė programą, kurią jau penktus metaus kartu su folkloro grupe „Liktužė“ per rūgiapjūtę parodo lankytojams Rumšiškių Liaudies buities muziejuje ir turi gražia tradicija tampančių tokių renginių organizavimo patirtį.

Javapjūtės organizatoriai ir dalyviai Arklio muziejaus senoje sodyboje pasijuto lyg namuose. Šventiškai pakylėję Onutes, dainuodami dainas, su dalgiais ant pečių javų kirtėjai apėjo visą Niūronių kaimą ir priėjo rugių lauką. Palaiminęs lauką, pirmą pradalgį pjovė gaspadorius V. Petraitis ir kiti ansamblio „Liktužė“ nariai. Jiems į talką atėjo Niūronių kaimo vyrai. Rugius kirto V. Medžiuolis ir A.Tumas. Progą pabandyti dalgiu kirsti javus turėjo muziejaus lankytojai ir iš užsienio šalių atvykę svečiai. Po simbolinės oracijos rugiams pėdus rišo ansamblio „Praviena“ moterys ir Arklio muziejaus darbuotoja, vaikų folkloro grupės vadovė Vilė Mikučionytė. Kartu su ansamblio dalyvėmis archaiškai pjautuvu rugius pjovė muziejaus Sriukų sodybos šeimininkė, duonos kepėja Nijolė Kačkuvienė. Pabaigoje javų kirtėjai supynė Jievarą, šalia padėdami apeiginės duonos, kad derlius kitais metais nesibaigtų. Sugrįžę į sodybą puošnų pabaigtuvių vainiką įteikė šeimininkei. Sodybos šeimininkė pakvietė visus į gryčią, kurioje laukė šventinės vaišės. Nors rugių kirtėjai prikirto mažiau nei praeitais metais, vis tiek buvo linksma. Po vaišių visi dar ilgai šoko ir dainavo, o kaimo gyventojai muziejininkams dėkojo už gražią šventę.

Bulvės duoną užvaduoja

Lietuvoje buvo sodinama daug bulvių, todėl nederliaus metu sakydavo, kad bulvės duoną užvaduoja. Iš bulvių pagaminami įvairūs patiekalai: didžkukuliai, bulviniai vėdarai, kugelis, bulviniai blynai, kukoriai. Seniau tik moterys kasdavo bulves. Laukai buvo toli, už dviejų, trijų kilometrų. Geras vyras žmoną su vaikais nuveždavo į bulvių lauką. Pasiimdavo malkų ir žalių šakų. Sausos malkos ugniai kūrenti, o iš žalių šakų padarydavo palapinę, kad vaikai nesušaltų. Tėvelis išvažiuodavo namo kitų darbų dirbti, mama kasdavo bulves, vaikai prižiūrėdavo ugnį. Laikui atėjus, bulvių krepšys būdavo supilamas į ugniavietę ir po pusvalandžio bulvės iškepdavo. Tada mama sušukdavo: „Eikit pietaut, šiltų bulvių valgyt“. Pakviesdavo ne tik savo vaikus, bet ir kitas moteris, kurioms vyrai malkų neatveždavo. Visi bulves valgydami juokaudavo: duonelė šalta, bulvė karšta, kaip stiklinė karštos arbatos. Toks tada buvo žmonių draugiškumas.

Prieškario Lietuvoje išpopuliarėjo bulvių kasimo talkos. Talkas kviesdavo stambesni ūkininkai,ypač tie, kurie turėjo mašinas bulvėms kasti. Vyrai bulves suardavo ir veždavo, kai buvo laisvi, kasdavo, bet dažniausiai kasdavo moterys. Patalkio vaišėms kepė kugelį. Kartais į pabaigtuves pasikviesdavo muzikantus, kad jaunimas pašoktų.

Tai, kas anksčiau buvo kasdieninis įprastas darbas, dabar tai pavirto atrakcija, maloniu prisiminimu, todėl muziejininkai vieną ankstyvo rudens savaitgalį suorganizavo bulvių kasimo šventę. Artojas su arkliu iš žemių išvertė gumbus. Į vagas sutūpė darbščios bulvių rinkėjos. Lauže degančių bulvienių kvapas pritraukė nemažą būrelį smalsuolių. Kaip nesusirinks, juk renginį veda buvęs Lietuvos žemdirbystės instituto, Bulvininkystės padalinio Elmininkuose direktorius Kęstutis Rainys, galima sakyti, vienas iš geriausių bulvių žinovų visoje respublikoje.

K. Ranys priminė, kad anksčiau bulviakasis būdavo nuo Mataušo (rugsėjo 21 d.) iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.). Bulviakasiui ruošdavosi. Moterys išplaudavo maišus, vyrai sutvarkydavo prakiurusius krepšius, kad nei viena bulvė neiškristų. Išarus pirmąsias vagas, žemės paviršiuje pabirusias didžiąsias bulves tėvai liepdavo surinkti vaikams, taip juos pratino prie darbo. Giliau žemėje esančias susirinkdavo suaugusieji. Kasdami bulves rūšiuodavo: į vieną krepšį rinko tas, kuriomis bus šeriami gyvuliai, į kitą dėjo kitų metų sėklai skirtas bulves, į trečią tas, kurios skirtos maistui. Skirtingų bulvių rūšių ir savybės skirtingos. Skiriasi spalva, laikas, per kurį išverda, skonis.

Kol K. Rainys kalbėjo, pirmosios nukastos bulvės buvo nuplautos ir supiltos į šutintuvą. Tada ir pakvipo tikru bulviakasiu. Pabaigtuvėms visi šventės dalyviai valgė šutintų bulvių su sviestu ir buvo linksmi. Vienas lankytojas prisiminė, kad tokių bulvių ragavo prieš šešis metus ir patvirtino, kad verta buvo atvažiuoti į muziejų. Tikrai verta, nes čia galima pamatyti tikrus darbus ir pačiam pabandyti dirbti, užuosti tikrus kvapus ir paragauti tikro, gero maisto.

Derėkit lineliai ant dukrelių dalelės

Besibaigiant rugsėjui, Arklio muziejuje suorganizuota Linarovio šventė buvo pažymėta keliais renginiais. Šalia Striukų etnografinės sodybos linus su apeigomis rovė Žiobiškio miestelio folklorinio ansamblio dainininkės (vadovė A. Kežutienė), Prie senosios Niūronių kaimo ulytėlės buvo pastatytas ir pašventintas atkurtas garsaus Anykščių krašto kryždirbio P. Blažio kryžius. Muziejaus klojime koncertavo Gdansko miesto muzikos mokyklos mokinių kamerinis orkestras.

Linai – moterų augalas: moterų daliai sėjamas, moterų rankomis apdirbamas, todėl jų auginimui gali padėti visa, kas susiję su moterimis. Sėmenis su krepšeliu į dirvą nunešdavo moteris ir paduodavo sėjėjui. Sėmenis sėdavo iš moters baltos lininės prijuostės. Sėmenis sėdavo esant giedram dangui, kad linai būtų švarūs, dažniausiai pavakare, kad naktį gavę daugiau drėgmės, greičiau sudygtų. Linų pasėlius būtinai išravėdavo. Neišravėsi – linų neturėsi, žolė suguldys. Spalio mėnesį nurautus linus moterys mina, išmynę bruka, išbrukę šukuoja, paskui verpia ir audžia. Tai buvo ne tik lino kančia, bet ir moterų kančia. Todėl rūbą visi brangindavo.

Seniau kaimo žmonių rūbai buvo balti. Išsiausdavo lininės ar pakulinės drobės, pasisiūdavo marškinius, kelnes. Vyrai vilkėdavo baltom kelnėm, trinyčiais – ilgais iki kelių, sujuosiamais juosta marškiniais. Moterys gaubėsi baltom skarom, nuometais. Tekėjusios moterys vasarą vilkėjo baltus marškinius ilgom rankovėm, dvipalę baltą prijuostę, kuri buvo tiek plati, kad uždengdavo margo sijono priešakį ir šonus. Visoje moters povyzoje reiškėsi santūrumas ir kuklumas. Mergaičių balti marškiniai būdavo „užžičkuoti“ plačiais rinktiniais raštais, liemenės galionėliais apvedžiotos, įvairiaspalviai sijonai jų pačių austi namuose. Tik dėka atkaklumo ir begalinės kantrybės jaunos mergaitės galėjo pasipuošti, o moterys aprengti vyrus ir vaikus.

Tarsi fatališkai nulemtas išbandymas kantrybe ištiko į muziejų atvykusias „Vengerinės“ ansamblio dainininkes. Tačiau kantrybės ir atkaklumo joms tikrai netrūksta. Prieš aštuonis metus į kolektyvą susibūrusios moterys su koncertais apkeliavo visą Rokiškio rajoną, dalyvavo Dainų šventėje, bet daugiausia dėmesio skiria vietos Žiobiškio miestelio kultūrinei veiklai. Kartu su vietos bendruomene organizuoja edukacinius renginius, pristato aukštaitiškus patiekalus: lietinius blynus su užkeptu baravykų padažu, virtinius, supažindina su liaudies instrumentais, skudučiais, kanklėmis, koncertuoja ir moko turistus groti. Nenuostabu, kad Žiobiškio bendruomenė sulaukia turistų poilsiautojų iš rajono, visos Lietuvos ir vis daugiau iš kitų valstybių. Aišku, turistus traukia graži vietos gamta, tačiau gerai žinome, kaip mūsų dienomis reikia tvirtai stovėti, norint išlaikyti miestelių gyvybingumą. Nors visą dieną pliaupė lietus, tačiau dainininkių tai neišgąsdino. Su dainomis pasiekę lauką, laikydamosi iš prosenelių išmoktų apeigų, moterys nurovė visą lauką, tik baltos prijuostės nuo drėgmės ir stiebelių parudavo. Tačiau ne bėda, kaip ir anksčiau, galutinis tikslas – nurauti linus, kad turėti iš ko siūlus verpti ir audeklus austi. Tęsdami lino pažintį, šventės dalyviai aplankė Legų etnografinės sodybos daržinę, kur muziejaus darbuotoja Rasa Černiauskaitė pademonstravo, kaip su senoviškais mintuvais, bruktuvėmis trapūs stiebeliai paverčiami puriais linų kuodeliais siūlams verpti. O apsilankę muziejaus amatų centro audimo salėje, kur veikia muziejininkės Dalios Bernotaitės – Janušienės vadovaujamas mergaičių audėjų būrelis, galėjo pamatyti iš lininių siūlų išaustus raštuotus audeklus. Reikia pasidžiaugti, kad jau dvylika metų gyvuojančiame būrelyje jaunosios audėjos tikrai išmoksta austi ir kitiems tai parodo. Pirmiausia pradeda nuo paprasčiausio dvinyčio audeklo audimo, vėliau pereina prie keturnyčio. Susipažįsta su audeklo apmetimu, įrietimu, rašto suvėrimu.

Senojo kryžiaus atkūrimas ir pastatymas muziejaus teritorijoje suteikė savitą atspalvį linarovio šventei. Tai tęstinio projekto „Senoji Anykščių krašto kryždirbystė“ dalis. Prieš dvejis metus menotyrininkė Jolanta Zabulytė kartu su anykštėnais meistrais Valdu Pelegrimu, Vladu Gaidžiu, Mykolu Tursa, Dainiumi Veršeliu ir mokiniais Vytautu Taurele, Arnoldu Keibu ir mokytoju Pupkiu pagal archyvines nuotraukas atkūrė Anykščių kraštui būdingus du XIX a. II pusės stogastulpius, vieną stogastulpį pastatė Niūronių kaime. Tęsiant projektą buvo atkurtas žymaus Anykščių krašto kryždirbio Petro Blažio (1864-1924) kryžius, stovėjęs Kuniškių kaime. Kryžių pašventino kunigas Mindaugas Šakinis. Projekto vadovė viliasi, kad tokie paminklai ir kitus meistrus paskatins pastatyti naują ar atkurti seną kryžių. „Gyvai matomas paminklas veikia kitaip, galima iš arti pažvelgti, visas smulkias detales ir proporcijas pamatyti“, – pasakojo J. Zabulytė. Tačiau svarbiausia, kad atkurtas kryžius pastatytas senojo kryžiaus vietoje, kurį pokario metais statė Niūronių gyventojai, prašydami Dievą apsaugoti nuo nelaimių. Norisi tikėti, kad atkurtas kryždirbio P. Blažio kryžius simboliškai globos Niūronių kaimą, o muziejus klestės.

Pašventinus kryžių visai prakiuro dangus, tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Lietus visus svečius suvijo į kluoną, kuriame koncertavo Gdansko muzikos mokyklos kamerinio orkestro muzikantai. Skambant klasikinės muzikos garsams baigėsi linų rovimo šventė.

Sėjom, sėjom rugelius

Duonpelnio diena muziejuje – paskutinė didesnė metų šventė, kai prisimenami paprasti kaimo arkliai, prof. Česlovo Kudabos gražiai pavadinti “žmogaus bendravargiais”, kai muziejininkai lankytojams pateikia įdomių staigmenų. Tą dieną su arkliais demonstruojami žemės ūkio darbai, su senovinėmis apeigomis sėjami rugiai, sodyboje kepama ruginė duona. Praėjusių metų Duonpelnio dienoje žemės arimo ir akėjimo darbus su arkliais pademonstravo ūkininkas Arvydas Masys, Jono Biliūno gimnazijos technologijų mokytojas Kazimieras Morkūnas pasėjo rugius. Prieš tai kalvis Žydrūnas Vasilionka pakaustė arklius, paruošdamas juos žemės ūkio darbams ir pristatė retai kam bematomą arklių kaustymo amatą. Šventė buvo linksma ir išsiskyrė tuo, kad visi dalyviai galėjo pabandyti paarti, padrapakuoti žemę ir sėti rugius su viltimi, kad išaugs geras derlius.

Praeityje prieš sunkius žemės ūkio darbus ar važiuodamas į miestą, tvarkingas ūkininkas visada pakaustydavo savo arklius. Duonpelnio šventėje pakaustyti arklių ir pademonstruoti senąjį kalvio amatą į Niūronis atvyko kalvis, garsus žirgų vadeliotojas ir treneris Žydrūnas Vasilionka. Žirgai Žydrūnui, galima sakyti – visas gyvenimas, su žirgais jis nesiskiria nuo 15 metų, kai pirmąkart dalyvavo respublikinėse ristūnų lenktynėse Utenoje. Būdamas tarp žirgų, jis savitu keliu išmoko kalvio kaustytojo amato, tobulino įgūdžius, žinias kaupė praktikoje. Jam teko laimė stebėti kalvio Petro Kazlausko darbą, kai lankė sporto klubą Užpaliuose pas Viktoriją Jovarienę. Pasimokęs pas P. Kazlauską, gabus jaunuolis ir pats pradėjo kaustyti žirgus. „Treniruodamas žirgus geriausiai juos pažįstu. Žinau jų charakterio savybes, todėl žymiai lengviau galiu juos pakaustyti, negu iš kitur atvažiavęs žirgams nežinomas kalvis“, – pasakojo Ž.Vasilionka. Kaustyti įvairių veislių žirgų kalviui teko daug, ypač dirbant raitojoje policijoje.

Atvažiavęs į Niūronis kalvis Ž. Vasilionka pakaustė muziejaus sunkiųjų veislės arklį Dobilą ir paruošė jį rugių sėjos šventei. Kaustydamas antrą žirgą iš sporto klubo “Origonas”, su kuriuo jodinėja muziejaus turistai, kalvis parodė lankytomas, kaip kaustant dažnai tenka ir kanopas pagydyti. Aptikęs pilnapadystę, kalvis išpjaustė kanopas taip, kad žirgas kojas statytų tiesiai ir pakaustė lengvomis, bet tvirtomis pasagomis. Muziejuje visi žirgai ir arkliai turi būti tvarkingai pakaustyti.

Patys svarbiausieji darbai kaime buvo žemės arimas ir sėja, nes nuo būsimo derliaus priklausė visos šeimos gyvenimas. Rugių sėjimas – vienas iš garbingiausių darbų, nes žmonėms visada reikia duonos. Pademonstruoti, kaip anksčiau buvo dirbama žemė, su arkliu į muziejų atskubėjo ūkininkas Arvydas Masys su žmona Maryte Masiene. Andrioniškietį A.Masį visi pažįsta kaip žmogų, kuris negali gyventi be arklių. Per visą gyvenimą jų turėjo daugiau negu dvidešimt. Dirbdamas miškų ūkyje, arkliais traukė rąstus, vežė medieną. Vėliau, dirbdamas eiguliu Pavarių girininkijoje, turėjo nuosavą arklį ir juo apjodavo visą eiguvą. Bėgant laikui, kai dauguma kaime pradėjo naudotis traktoriais, A.Masys neatsisakė arklio ir šiandien juo dirba žemę, parsiveža šieną, parsigabena malkų iš miško žiemą. Šeimininkė M.Masienė arklio traukiamu vežimu nuvažiuoja aplankyti pažįstamų moterų.

Sakoma, kad žemės darbai sustiprina kūną, duoda peno dvasiai ir suvienija žmones. Ūkininkas A. Masys su kumele Romaške greitai suarė lauką, išakėjo žemę. Norėdami prisiminti jaunystę, prie plūgo stojo ir šventėje dalyvavę vyrai. Nuo suaugusių neatsiliko ir A. Vienuolio progimnazijos mokiniai, senų tradicijų mylėtojų būrelio nariai. Žemę arė ir akėjo Benas Polis, Dominykas Beinorius. Paskui plūgą ėjo muziejuje dirbanti mokytoja Vilė Mikučionytė, primindama biblijinį įsakymą, kad visi esame padaryti iš žemės, kurią mums buvo įsakyta dirbti.

Sėjėjas Kazimieras Morkūnas – įdomi, spalvinga asmenybė. Prieš dvidešimt metų nusipirko seną, prieškaryje statytą sodybą Sedeikių kaime ir čia su žmona Ligita įkūrė Pintinių muziejų. Abu Morkūnai yra pripažinti tautinio paveldo amato – pynimo – meistrai. Pas juos į sodybą atvažiuoja ekskursijos, šeimininkai veda edukacines pynimo iš vytelių pamokas. Prie sodybos yra bičių ūkis. Morkūnai laiko suranda ir visuomeninei veiklai, dainuoja bendruomenės etnografiniame ansamblyje. Sėti rugius Kazimierui – ne naujiena. Išmoko iš savo tėvelio ir jaunystėje sėjo daug kartų. Pradėdamas sėją, K.Morkūnas prisiminė, kaip darydavo tėvelis: persižegnojo, palaimino lauką ir maldoje paprašė gero derliaus. Užsėti lauką Kazimierui padėjo anūkė – Antano Vienuolio progimnazijos mokinė Emilija Pravilionytė. Ji šakelėmis pažymėjo užsėtą plotą, kad sėjėjas veltui sėklos nebarstytų – taip anksčiau sėjėjams padėdavo vaikai. Apsėjęs lauką, sėjėjas Kazimieras leido sėti ir šventės jaunimui, kad tikrai javai užaugtų vešlūs.

Pabaigę darbą visi šventės dalyviai susirinko į aukštaitišką sodybą, vaišinosi šeimininkės paruoštais patiekalais, draugiškai bendravo, dalinosi įspūdžiais. Tarsi senajame Lietuvos kaime, kai po vienu stogu gyveno didelės šeimos, visi buvo darbštūs, vieningi ir duonos nestokojo. „Sėsim, sėsim rugelius, bus duonelės, bus gardžios“, – dainuojama liaudies dainoje. Muziejininkai sėja sėklą į lankytojų širdis – ir kuriems dar teko kaime arkliu dirbti įvairius darbus ir ilgisi tų dienų, ir tiems, kas nedirbo, bet gali pabandyti Niūronyse, dalyvaudami tradicinėse žemės darbų šventėse iš naujo atrasdami Arklio muziejų.

Kalvi, nukalki mums laimės pasagas

Šiandieniniam žmogui, apsuptam vartojimo, prekių gausos, sunku patikėti, kad dar neseniai žmonės išsiversdavo be prekybos centrų. Visa kuo pasirūpindavo nagingi amatininkai. Dabar senuosius amatus globoja muziejai, stengdamiesi išlaikyti autentišką kaimo aplinką. Arklio muziejuje Niūronyse lankytojai gali stebėti, kaip kalvėje mosuoja kūju kalvis, kaip amatų centro pastate mikliai ir kantriai audžia audėjos. Smalsiausieji turi progos amatą išbandyti patys. Muziejaus sumanytojas profesorius P. Vasinauskas pirmiausia pabrėždavo su arkliu artimai susijusius kalvio, račiaus, pakinktų siuvėjo ir net deguto varytojo amatus. Pats seniausias iš jų – kalvio amatas. Senasis kalvis pirmiausia buvo arklių kaustytojas. Norint išsaugoti ir populiarinti tradicinių kalvių kaustytojų amatą, 1989 m. Arklio muziejuje buvo pradėtos organizuoti arklių kaustymo varžytuvės. Pirmosiose dalyvavo 17 kalvių iš Anykščių, Utenos, Ignalinos, Molėtų, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio, Biržų, net Šakių ir Plungės rajonų. Nuo 2004 m. varžytuvės atnaujintos ir kas metai organizuojamos per „Bėk bėk, žirgeli“ šventę. Varžytuvėse dalyvavo daug senųjų kalvių iš visos Lietuvos: alantiškis kalvis Romas Juočepys, Kazimieras Krapauskas iš Vaičiulėnų, Petras Gurskas iš Jotainių, Antanas Meilūnas iš Upytės, Albinas Žebuolis iš Rubikių, Juozas Trečiokas iš Liudvinavo.

Senuosius kalvius pakeitė jauni, kaustymo mokslus baigę Rūdiškių amatų mokykloje „Sodžiaus meistrai“. Iš Prancūzijos atvykęs kaustymo mokytojas Jeanas Matieu Verantas paruošė daug aukščiausios kategorijos kaustymo meistrų. Niūronyse arklių kaustymo sugebėjimus demonstravo jo mokiniai: „Nemuno“ žirgyno kalvis Tomas Jankauskas, Vilniaus žirgyno kalviai Tadas Baltrušaitis, Povilas Nalivaiko, Kęstas Mitrikas, Klaipėdos sporto klubo kalvis Artūras Sigua, uteniškiai kalviai, ristūnų lenktynių entuziastai Donatas Kulbauskas, Egidijus Gudonis, Žydrūnas Vasilionka, žirgų treneris ir kalvis Virginijus Baltrušaitis, Seirijų sporto klubo kalvis Jonas Chaleckas ir daugelis kitų, jau dirbančių Vakarų Europos žirgynuose.

Šiandien vis rečiau galima pamatyti kaip kaustomas arklys, todėl vieną vasaros savaitgalį muziejininkai suorganizavo arklių kaustymo dieną. Pakaustyti žirgų ir pademonstruoti kalvystės amatą į Niūronis atvyko valstybinio Lietuvos žirgyno kalvis Pavelas Nalivaiko. Pavelo daug pristatinėti nereikia. Jis garsus žirgų, arklių kaustytojas, istorinių, tarptautinių kelionių su žemaitukais iki Juodosios jūros, „Valdovų meilės keliu“ į Krokuvą ir „Žirgais su karietomis senuoju pašto traktu Sankt Peterbugas-Varšuva“, dalyvis.

Pauglystėje Pavelas daug laiko praleisdavo Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos ir Riešės žirgyno jojimo sporto klubuose. Jodinėjo, treniravo jam skirtus žirgus, startavo daugelyje varžybų. Pradžioje negalvojo susieti gyvenimo su žirgais, tačiau vėliau patraukė žirgų kaustytojo amatas. Žinias kaupė ir praktinius įgūdžius tobulino Rūdiškių amatų mokykloje pas žirgų kaustymo mokytoją iš Prancūzijos Jean Mathieu Verant. Sulaukęs septyniolikos metų pradėjo savarankiškai kaustyti žirgus ir iki šiol tai mėgstamiausias jo darbas.

Kaustymas sunkus ir atsakingas darbas. Kaustant jauną žirgą suklysti negalima, nes nuo to, kaip bus pirmą kartą pakaustytas žirgas, labai priklauso tolimesnė jo sportinė karjera. Užkaustytas žirgas viską prisimena ir kiekvieno kaustymo metu vėl iš naujo patiria didelį stresą. Kaustytojui reikalingos stiprios rankos, tvirtas stuburas, greita reakcija ir dar kai kas, ką žino tik pats kalvis.

Prie muziejaus kalvės organizuotame renginyje pirmiausia Pavelas kaustė hanoverių veislės kumelę Maksimą. Nors ir ne pirmą kartą kaustoma Maksima matyt nenorėjo, kad kanopų grožio procedūros būtų atliekamos stebint daugeliui žiūrovų, pradėjo blaškytis, spardytis, tačiau daug patirties turinčiam kalviui didelio nerimo nesukėlė. Ramiai paglostydamas, kalvis tarsi mintimis su Maksima susikalbėjo. Kumelė nurimo ir buvo sėkmingai pakaustyta.

Pasagos arkliams atstoja batus. Anksčiau pasagas su pasagviniais nusikaldavo patys kalviai, dabar jos gaminamos fabrikuose. Pasagos yra skirtingų dydžių ristūnams, jojamiesiems žirgams ir darbiniams arkliams, vasarinės lengvos ir žieminės su kapliukais, net gydomosios skirtos pridengti kanopoje atsiradusiai žaizdai ir ortopedinės – ištiesinti kreivoms arklio kojoms. Skirtingos paskirties žirgams reikia naudoti tik jiems būdingas pasagas. Nors Pavelas atsivežė tik sportinių žirgų pasagų, o prie bomo prirštas žemaitukas Opalas laukė savo „batų“, tačiau geram kalviui vėl ne bėda. Kalvėje užsikūręs žaizdrą, sportiniams žirgams skirtas pasagas perkalė į mažesnes, tinkančias žemaitukų veislės žirgeliams.

Klausydami karštos geležies kalimo ir kalvio pasakojimo, muziejaus lankytojai pasijusto tarsi patekę į senojo kaimo kalvę, gal ir todėl, kad Pavelas yra ne tik puikus meistras, bet ir geras pasakotojas. Jeigu jis išpasakotų visas istorijas ir įdomius nutikimus su žemaitukais istoriniuose žygiuose, tai reikėtų parašyti atskirą knygą. Neužilgo atsitūpę aplink žemaituką, žiūrovai pratęsė pokalbį su kalviu, kad tik pakaustytas arklys gali žmogui tinkamai tarnauti , atnešti laimę ir turtus. Visų džiaugsmui žemaitukas Opalas pademonstravo žemaitišką ištvermę ir kantrumą. Matyt suprato, kad muziejaus lakytojus nešioti ant nugaros bus patogiau su pasagomis. Pasibaigus kaustymo demonstravimui, visi patraukė į Striukų sodybos klojimą, kur Anykščių kultūros centro teatro aktoriai suvaidino spektaklį pagal J. Marcinkevičiaus apysaką „Daukantas“. O kokia savaitgalio šventė be muzikos! Armonika griežė ir visus šokti kvietė muzikantas iš Utenos Mindaugas Didžiokas.

Molio diena, kai puodai kvepėjo duona

Ne mažiau svarbus kaimo žmonėms buvo vienas iš seniausių puodžiaus amatas. Mokslininkai spėja, kad puodai Lietuvoje buvo pradėti žiesti X a., o anksčiau puodžiai puodus lipdė. Puodžiai žiedė molinius indus maistui ruošti, vartoti, laikyti ir lipdė žaislus. Kiekviena šeima kaime naudojo virimo puodus, molines keptuves, skystus maisto produktus laikė puodynėse, svečiui pavaišinti turėjo ąsotį, dubenėlius, puodukus, sviestinę, druskinę, namus puošė gėlių vazonai, molinės žvakidės. Kaime buvo labai mėgstami vaikų žaislai: lipdyti žirgeliai, antytės, avinukai. Dauguma molinių žaislų buvo ir švilpukai. Skirtingiems dirbiniams ruošiamas skirtingos sudėties molis, į kurį įmaišoma šamoto, smėlio, grūsto granito. Išžiesti indai džiovinami, vėliau išdegami specialiai paruoštoje krosnyje, kurios temperatūra iki 1000 laipsnių buvo pasiekiama kūrenant malkomis.

Molio dienos proga į muziejų atvyko keramikai Romas Galiauskas iš Upytės amatų centro, Renata Umbrasienė iš Inkūnų ir Genovaitė Vaičekauskienė iš Subačiaus, kuriuos pakvietė muziejuje dirbanti keramikė Skaidė Račkaitytė. Atsivežtus savo darbus keramikai lankytojams pristatė, kokiu būdu jie atlikti. Tada sudėjo į kaitinamą krosnį. Ištraukę išdegtus dirbinius vienus nardino į duonos raugą, kitus į pjūvenas. Pasklidęs duonos kvapas pritraukė daug žiūrovų, kurie gyvai pamatė, kaip išdegami indai senuoju raugo degimo būdu ir, sulaukę, kol šie atvės, įsigijo „šviežių‘ gaminių.

Pratęsdami molio temą, žiūrovai patraukė į muziejaus sodybos klojimą, kur stebėjo Molėtų kultūros centro teatro vaikams skirtą spektaklį „Molio motiejukas“ (rež. L. Grigelevičienė).

Vėliau svečiams pagrojo Magylų šeimos kapela iš Utenos.

Sekminių sambariai

Sakoma, kad tikras alus gyvena ne daugiau kaip 20 parų. Jis gaminamas mediniuose kubiluose ir statinėse, verdant natūraliomis sąlygomis paruoštą salyklą ir apynius. Tikras kaimiškas alus yra Aukštaitijos palikimas šiaurės Lietuvoje: Biržų, Pasvalio, Pakruojo rajonuose.

Prisiminimuose apie tėviškę Pasvalyje profesorius P. Vasinauskas rašė: „Alus niekada nesibaigdavo. Vienas pasibaigė, kitą daro. Alų gerdavo su tvarka, baliavodavo ilgai, bet proto neprarasdavo. Į darbą niekada neišeidavo neblaivūs, nei savo namuose, nei talkose. Prasidėjo darbymetis ir bačkelių voleliai, kaip sakydavo, visur išdžiūdavo. Alaus yra, bet niekas jo negeria. Visi baliai ir kieminėjimai prasidėdavo rudenį, kai nuimdavo derlių. Žinoma krikštynų neatidėsi. Vaikas gimė ir po dviejų savaičių krikštynos. Jei tas pasitaikydavo vasarą, sekmadienį pagirkšnos, pirmadienį anksčiausiai atsikėlęs be jokių atsipagiriojimų kiekvienas savo darbą dirba.

Nemačiau, kad tėvas vienas alaus įsileistų. Tačiau įėjo svetimas žmogus, bet pažįstamas, neišvengiamai kaukši bačkelė. Jeigu nepažįstamas prašo atsigerti, nepatogu ūkininkui vandens paduoti. Įleidžia alaus, ir gerk kiek nori. Alus kiekvienos kalbos pradžia. Atsiveria širdys, atsiranda tiek šnekos, kad jeigu ne darbymetis, visas bėdas kiekvienas išdėsto, visus vargus išrokuoja, ir kiekvienam pasidaro lengviau“.

Neatsitiktinai sambarių šventės muziejuje organizatoriaus aludario Vykinto Motuzos sukviesti į muziejaus Striukų etnografinę susiriko per 10 senosios aludarystės puoselėtojų, kurie seno namo duonkepėje krosnyje padarė keptinio alaus pagal Anykščių krašte užrašytus receptus, kieme pademonstravo, kaip verdama misa. Šventėje dalyvavęs kulinarinio paveldo žinovas profesorius Rimvydas Laužikas priminė, kad Lietuvoje susiformavo kelios aludarystės kryptys. Tradicinį alų pagal senoviškas receptūras gamindavo kaimo žmonės valstiečiai. Kitoks buvo bajorų alus, kurie keliaudami prisiragaudavo svetimšalių alaus ir į savo dvarus atsiveždavo aludarių. Trečioji kategorija tai pramoninis alus buvo panašus į vokišką lengvą alų. Alus Lietuvoje buvo apeiginis, bendruomeniškumą skatinantis gėrimas. Iš suneštinių kaimo bendruomenės grūdų, subėrus juos į krūvą, buvo gaminamas vadinamas sambarių alus. Jis galėjo būti skirtas senosioms dievybėms Žemynai , Žemėpačiui. Sambariai per metus buvo rengiami kelis kartus, siejant juos su svarbiomis dienomis žemdirbystėje, bet labiausiai išplito per Sekmines lankyti laukus ir vaišintis apeiginiu alumi.

Kluone prie padengto vaišėmis stalo šventės dalyviai linksmai šnekučiavosi, vaišinosi alumi ir užkandžiais. Šventėje grojo Viešintų miestelio muzikantų kapela. Aludaris V. Motuza patvirtino, kad tokios aludarių susibūrimo šventės padeda išsaugoti aukštaitiško keptinio alaus darymo būdą ir jį populiarinti. Tai kaip auka mūsų protėvių tradicijoms. Žinoma, muziejininkai palaiko tradicinių aludarių mintį, kad reikia šviesti ir mokyti saikingai ir tvarkingai gerti gerą alų, kaip tai darė mūsų proseneliai.

Prie balto Kūčių stalo

Kalendorinių renginių ciklą muziejuje užbaigia lankytojų labai mėgstami Advento laikotarpio renginiai, edukacinės pamokos „Prie balto Kūčių stalo“.

Advento pradžia lapkričio 30, šv. Andriejaus diena. Advento laikotarpis pilnas paslaptingumo. Žmonės tikėjo, kad visur vaikšto dvasios, galinčios pakenkti, todėl vengė dirbti įvairius darbus. Nepylė pagalvių, manydami, kad varnos žąsiukus išnešios, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Stebėdami gamtą, sprendė apie ateinančių metų derlių. Jei per Adventą priverčia daug sniego, tikėjosi gero vasarojaus. Per Adventą nevalia labai linksmintis – šokti, burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas. Tris kartus per savaitę pasninkavo – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Nevalgė nieko pieniško ir mėsiško. Visi krikščionys su viltimi ir džiaugsmu laukia šv. Kalėdų, Jėzaus Kristaus užgimimo. Po Kalėdų pamažu ims šviesėt ir dienos bus ilgesnės.

Kiekvieną Advento dieną mokytojos su savo klasėmis po kelias grupes užsukdavo į muziejaus etnografines sodybas sužinoti ir išmokti, kaip anksčiau žmonės švęsdavo Kūčias, šv. Kalėdas. Šiltoje gryčioje susėdę už stalų mokiniai ragavo visus dvylika Kūčių patiekalų , domėjosi jų simbolika, senolių ateities spėjimais. Kūčios – ypatinga diena, kurios ženklai gali nulemti gerą ar blogą derlių, sėkmingas vestuves. Advento pradžioje jaunos mergaitės nuskindavo vyšnios šakelę ir laikydavo pamerktą iki Kūčių. Jei šakelė pražys, tikėdavosi greitų vestuvių. Jeigu Kūčių dieną badausi ir suvalgysi ką nors sūraus, sapne pamatysi savo jaunikaitį – būsimasis sapne paduos gerti. Į pirkią užėjęs Kalėdų senelis atneša dovanų, pamoko Advento dainų, žaidimų, su vaikais pašoka ratelius. Po tokių edukacinių renginių visi linksmi ir patenkinti skuba namo, kur nekantraudami lauks Kūčių dienos ir švęs savo šeimose su artimaisiais.Šiandien matome, kaip viskas greitai kinta. Atrodo, nors ir sėkmingai, su aiškiu tikslo siekiu bėgančius gyvenimas sustabdo ir vėl verčia iš naujo permąstyti vertybes. Dirbant karantino sąlygomis, nejučiomis iškyla Švento rašto eilutė, pasakyta apaštalo Jokūbo: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“. Kaip visos pandemijos, taip ir ši pasibaigs, ir muziejininkai su nauja energija ir dar didesne patirtimi lankytojus vėl pradžiugins, organizuodami tradicines šventes.

Egidijus Musteikis

Nuotraukų galerija [..]